Filmas TILTAI - ar pereisi šį tiltą?

Žinau, kad šis tinklaraštis skirtas dėti spektaklių akcentus, bet šįkart labai nenustingu vietoje - noriu parašyti apie stebuklą, įvykusi kino teatre - Austėjos Urbaitės TILTUS.


Šiaip aš apie kiną visad bijojau rašyti, jaučiau šiokį tokį nerimą ir verdiktą sau pačiai tariausi nusprendusi jau nuo žymiai anksčiau - apie kiną parašys kiti. Bet po filmo norėjosi keisti visas nuostatas, mintis ir verdiktus - tą ir darysiu.


Visų pirma, noriu pasakyti, kad su šiuo filmu susipažinau truputį anksčiau nei kiti žiūrovai, galbūt todėl ir suteikiau sau galimybę parašyti apie jį. Su juo mane sujungė tiltas - interviu ir nebenorėjau visko taip paleisti, po to tik - einam, einam į filmą. Nuėjau, išdrebėjau, išlaukiau viduje stingdančias minutes ir noriu atgal.


Austėja Urbaitė - jauna kino režisierė. Filmas buvo rodomas Europos jaunimo kino programoje, šalia kitų keturių lietuviškų filmų, pastatytų jaunų žmonių. Visa tai - Scanoramos programos dalis.

Du aiktoriai - Clotilde Solange Rigaud ir Gediminas Rimeika. Abiejų aktorių darbą kino ekrane teko stebėti pirmą kartą ir abiejų organika nustebino.

Du jauni žmonės, Olivija (Clotilde Solange Rigaud) ir Matas (Gediminas Rimeika) išsiruošia žygiui su baidarėmis, ji perfekcionistė prancūzaitė, jis - plaukiantis pasroviui, kol dabartis neatveria akių. Jis nori atsipalaiduoti, o jai gyvenimas - dėlionė, kurios nei viena dalelė negali nuklysti nuo plano ir net kai jos tėvai Prancūzijoje nebesugeba gyventi kartu, net ir tada ji atrodo tvirta ir žinanti savo žingsnius. Tik žymiai vėliau išaiškės, kad jos viduje virė labai stipri kova, o gal net mūšis.
Jis ją myli, ji - irgi myli jį.

Jei nemylėtų, jis nebūtų pykęs, rėkęs, siautęs ir išvertęs baidarės, o ji tiesiog nueitų.
Bet kai myli du jauni žmonės, nei vienas iš jų nenueina.

Olivija pasimetusi ir tą pasimetimą pagaliau parodo garsiai ir be jokių 'turiu būti stipri', nes juk akivaizdu, kad ji sau tai visą laiką kartojo. Ji neranda žodžių, nes viskas taip susijaukę, taip nepažįstama ir taip nejauku, kad žodžių ir nereikia - kalba judesiai, akys. Kaip jai eiti link tilto, jei jo nėra net jos viduje? Ji gyvena ateitimi, o šioji - be jokių aiškumų.

Matas rodo iniciatyvą, išgyvena vyriškai, pirmas ištiesia ranką, tačiau jo viduje labai daug kaltinimų ir nesuvokimo - jis pyksta ir panaudoja fizinę jėga, sukeltą pykčio, apversti baidarę. Tik po to atslūgsta, susirūpina Olivija, galiausiai - numetęs daiktus bėga jos ieškoti ir radęs netaria nei žodžio. Tiesiog čia žodžiai nieko nebepasakytų.

Jie abu pasimetę, einantys skirtingais krantais, trumpam praradę save, nežinantys, kur eiti.

Matas pirmas, rodos, įrodo, kad myli, pirmas pasirenka šitaip būti ir atleisti Olivijai, nes jei myli, gali viską atleisti. Olivijai prireikia viską išgyventi, ją stipriai sukrėtusi tėvų drama, ji, rodos, šitiek laiko viską glaisčiusi stiprybe ir perfekcionizmu, prieš mūsų akis atsiveria visomis savo žaizdomis. Pagaliau nebesislepia už stiprios moters šydo, o pažiūri realybei į akis - taip jai norisi padėti atsistoti ant kojų.

Mato ištarti sakiniai sudėlioja visus filmo akcentus ir parodo žmogaus trapumą, tikėjimą.
-Pameni, kai tu po metų Prancūzijoje grįždavai į Lietuvą, mes žaisdavome tą patį žaidimą, nepamiršę nei vieno ėjimo, nei vienos smulkmenos? Mes tiesiog viską tęsdavome.

Juk niekas nesikeičia, net jei praėjo metai, tiesiog šis gyvenimas vertas tęsinių, net jei buvo ilgos pertraukos kaip šioji, kai herojai ėjo atskiruose krantuose.


-Ką tu darytumei, jei po kelių savaičių tavęs čia nebeliktų?

Juk svarbiausia būtis - šią minutę, todėl reikia gyventi vardan dabar, o ne vardan rytoj. Rytojaus gali ir nebūti.


Žaisti, eiti ir gyventi šiandien - tokios filmo teigiamos idėjos.

Ir norisi tokiu idėjų tiltu eiti, ieškoti, bandyti, laužyti savo vidų, vardan kito kranto - o gal imsiu ir pereisiu tiltą?

Laisvė - 2015.04.14.-pjesės skaitymas

Pjesė - Bellemaere'o parašyta 2011m. Prancūzų dramaturgas, kurio pjesėse šiek tiek juodojo humoro ir, rodosi, nieko nereikalingo - šitaip buvo teigta pačios pjesės vertėjos.

Man labai gražu, kai lietuviai susiranda užsieniečių pjeses ir vietoj to, kad tenkintųsi jau išverstomis, statytomis visuose įmanomuose teatruose ir šalyse, pasirenka žymiai sunkesnį kelią - suradus naują, dar šaliai nežinomą pjesę (o kiek jų Lietuvai nežinomų...), ją išversčia, bando pristatyti publikai, klausia ar jos reikia jiems, ar mato ateity iš viso šito spektaklį, ar apskritai mato joje save, ar supranta apie ką ji - man tie pokalbiai brangūs ir labai svarbūs atrodo. Bet gal tik man. Norėtųsi, kad bent profilaktiškai po spektaklių kartais žmonės šitaip diskutuotų, nes plojimų niekad neužteks išsakyti, ką padarė tavo vidui spektaklis, o sakyti kiekvieną kartą tiesiai kūrėjui - gal ir reikalinga, bet užteks, atrodo,  ir recenzijų.


Pagaliau aš čia tik žiūrovė ir pagaliau pajaučiau, kad OKT man tapo savas teatras. Aš visus teatrus bandau prisijaukinti, nežinau ar gerai darau, bet man labai patinka žinoti, kad visi teatrai kažkuo truputį man artimi, tada ir teatro istorija kalba daugiau, reiškia daugiau ir būti teatre norisi labiau, kai tu jau esi kiek daugiau nei paprastas žiūrovas. Bet tik tapęs trumpam paprastu žiūrovu, supranti, koks tas teatras brangus.



Ėjau į skaitymą be jokių lūkesčių, o žiūrėdama jį (nors klausymas čia daug svarbiau), pasigailėjau, kad visko nesirašau. Dažnai šitaip pasigailiu per spektaklius. Išeidama dar galvojau, kad trumpam pjesė mane palietė, bet jau dabar suprantu, kad ji mane apsėdo, na, švelniai tariant, apsigyveno, sujaukė vidų, išdrabstė jį, sudarkė mintis ir, svarbiausia, buvo tokia laiku ir vietoje. Tada supratau, kad reikia parašyti, pirmą kartą čia apie pjesę, o ne apie spektaklį, bet  - juk laisvė?



Eutanazija - darinys iš dviejų žodžių GERA ir MIRTIS (kaip iš viso mirtis gali būti gera? Na, tokia teigiama?). Neskausmingas gyvybės nutraukimas, skiriama žmonių ir gyvūnų eutanazija (šia labai domėjausi prieš metus, pas mus visgi populiaru užmigdyti gyvūnus, bet labai gerai pamenu mamai pasakytus žodžius - Katės nemigdysi, mes ją gydysim. Man ligšiol atrodo, kad užmigdyti gyvūną - beprotiškos stiprybės reikalaujantis veiksmas, kuria pritarčiau tik tuomet, jei gyvūnas nebepajėgtų šitaip gyventi, bet aš turbūt iš tų žmonių, kurie bekojui šuniui pritaisys ratus nei savo valia užmigdys). Aš niekada negalvojau ar esu prieš ar už žmonių eutanaziją (dabar suprantu, kad žymiai labiau prieš), nors ji vykdoma jau ne vienoje itin stipriai išsivysčiusioje šalyje. Apie tai, vėliau paaiškėja, ir pati pjesė. Nors čia tik vienas iš daugelio 'apie tai'.

Pjesėje veikianti mašinerija man be galo priminė Yanos Ross Naujosiose dramos dienose pristatytą pjesę „(Savi)žudikai“, abiejose aparatai panašūs, tik narstomos temos - skirtingai, o šiandieninėje šalia aptariama dar ir meilės, laisvės temos.

Iš pradžių nesupratau, kodėl mama taip nenori paleisti sūnaus ir kaip supratau tėvo sakomus žodžius jai - paleisk vaiką, jam jau reikia gyventi be tavęs. Pjesei įpusėjus jau buvau mamos pusėje ir galvojau, kad jos vietoje į šitokią situaciją sūnaus irgi neišleisčiau ir per mažas čia šitoks žodis - aš kovočiau, kovoja ir mama pjesėje - nešdama save į mirtį. Jai sūnus yra gražus, ji taip ir kartoja ne vieną kartą - tu gražus ir tavo marškiniai tau tinka. Galvojau, kodėl tik šitiek? O gal - kodėl tiek daug? Sūnus tik gražus - kaip ir laisvė, kuri čia tampa visiška nelaisve.

Kandidatas (įspėjama, kad negalima sakyti klientas, aš galvojau - bet kodėl? Čia taip ir žaidžiama - pasakoma, galvoji, o po to viskas paaiškėja, kai jau bandai atsakyti į sekantį klausimą) ateina, užpildomi jo duomenys, pasirenkamas būdas, kuriuo jis bus numarinamas (nužudomas kažkaip neskamba, kai viskas vyksta savanoriškai), po mažiausiai keturių parų galima vėl grįžti į antrą susitikimą ir tuomet liudininkas, padėjęs bylą šalia su priežastimis ir įvertinimais, kandidatą padegs, nušaus ar dar kažkaip kitaip. Paslauga (taip ją ir vadina) visiškai nemokama, laukiančių, kiek pasirodė, nemažos eilės ir visuomet prieš paskutinį pasirinkimą dar paliekama teisė rinktis - prieš uždegant kandidatas pats turi uždegti žiebtuvėlį, prieš nušaunant, pėda užminti pedalą šitaip parodydamas, kad jau yra pasiruošęs šūviui. Visada yra teisė rinktis, bet, deja, šitaip tik iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Atrodo dar ir tai, kad bandoma atkalbėti nuo to mirtino žingsnio, bet taip tik atrodo. Na ir kas, kad nepamiršta pasakyti kandidatui - galite persigalvoti, tikiuos, nebesugrįšite, laisvė! Bet juk išties - jokios laisvės nėra, nes jei žmogus pasirinko, niekas jo IŠTIES nebandys atkalbėti, čia kalba tik įstatymai net ir tuomet, jei ateina su mirties pasirinkimu darbuotojo mama/žmona, esi visiškai belaisvis, bejėgis. Toks bejėgis, kad viskas nusispalvina grotesku.

Laisvė čia tik sūnus, skendimas joje, tokioje nepamatuotoje, kad apsiveja ji kaklą it virvė. Iš tiesų ją galima lyginti su virve, kuri pati iš savęs visiškai neveiksni, tokia ir laisvė.

Man čia įdomi mamos protesto forma - pasirinkimas eiti į mirtį, kai manai, kad ji atėjo pasikalbėti su vyru, aplankyti sūnų pirmą jo darbo dieną, sužinai, kad ji čia jau antrą kartą ir pasirinko būti sudeginta. Vėliau paaiškėja, kad ji bandė šokti nuo tilto prieš daugiau nei 25 metus, tada tiesiog priėjo būsimas vyras ir viskas, įvyko gyvenimas, niekas nenušoko. Ir dabar ji vėl šitaip bando - iš meilės, užstrigo gyvenime, pati taip sako, tokias priežastis nurodo. Ir sistema čia be jokių kabliukų, niekam nesvarbu, kad mama ar žmona atėjo kaip kandidatė, niekam tai visai visai nesvarbu ir viskas, turi leisti išeiti, nes kitaip būsi neįvykdęs pareigos. Tokia ta laisvė - tamsi, juoda ir absurdiška.

Šitokia, nes jos čia tiesiog nėra.

Žuvėdra

Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kada žiūrėdamas spektaklį jauti, kad jis tave sulipdo. Iš daugybės šukių, nes šiandien atėjai į teatrą sudaužytas, pasimetęs ir galiausiai galvojantis - kodėl esu čia? Persmelktas blogos nuojautos, nežinodamas, kodėl ir kam, tik kažkokios nežinomos jėgos nešinas (ta jėga turbūt tikėjimas) -  toks ateini.
Stebi spektaklį ir jauti, kad jis ramina, įneša gaivaus oro, tikėjimo savimi, teatru ir, svarbiausia, savimi teatre, vėl gali eiti nesuklupdamas, tokia emocija - viską geri į save ir viską nuosekliai priimi, niekam nebesipriešini. Turbūt tik sudužę žmonės moka šitaip žiūrėti spektaklius, nebeturi jėgų kapanotis po medžiagą, tik noriai priimti ir suteikti jai galimybę save pataisyti.

Tokia išėjau - su mintimi, kad parašysiu. Jokiu būdu ne recenziją, iki šios dar prireiks ilgai stebėti, gaudyti momentus, rinkti informaciją, uoliai mokytis ir sekti save ir patį spektaklį - kartais leidžiant save pasiglemžti visiškai kaip šiandieną, o kartais tarsi iš šono juo gyvenant. Noriu IŠSIRAŠYTI (labai atliepiantis šią būseną žodis, kas kad visai netaisyklingas). Iškalbėti emocijas, iššaukti jausmus, išgvildenti mintis, su kuriomis, žinau, nebenueisiu miegoti. Bent ne šiąnakt.


Pirmas kartas prilygo mažyčiam stebėjimui, susipažinimui, išiestai rankai, supratau, kad šitai negali būti negenealu, bet klausimai kibojo ore be atsako. Kiti kartai iki trečio priminė kelionę į kalnus - keliauji, kad pamatytum gražų spektaklį ir įkvėptum tyro gurkšnio, leidau sau ilgai galvoti, mąstyti, nepuoliau teisti arba išteisinti, nes žinojau, kad tik stebėdama ir mokydamamasi (iš stebėjimo ir savistabos bei refleksijos) galiu pasiekti tikslą. Kartai iki septinto prilygo skoniui, kurį jau tiek daug kartų išragavusi, noriai ragauju vėl - nes skanu, nes noriu, nes įsiskiepijau pagaliau - tik šitaip išmoksiu ir atrasiu. Septintas -čiakrų atsivėrimai. Kažkokia mistinė kelionė, iš kurios grįžęs nerandi žodžių, tik jausmą, kuris daug stipresnis už žodžius.


Aš galiu numirti dėl antros spektaklio dalies. Taip, galiu numirti ir visai neslėpsiu. Ir šiandien ji man atvėrė viską, kam čia ėjau, kam stebėjau, kam grįžusi verkdavau ir šypsodavausi, kam išeidavau nebeturinti žodžių arba kaip tik tiek daug jų turinti, tik nežinanti, kam juos adresuoti ir kokia forma. Ir dabar nežinau.

Keisčiausias dalykas - kai į šį spektaklį einu laiminga iki negalėjimo, jis manęs nepaliečia, na, gal tik nežymiai sutrikdo, sukelia minčių. Tačiau kai einu tik todėl, kad žinau, kad reikia, tačiau be jokios šviesos akyse, tada jis mane prikelia gyventi. Taip, gal ir utopiškai čia viskas skamba, bet vien tai, kad labai tikiu teatru ir šiandien tai dar kartą įsisamoninau, tikiu, galutinai ir visiems laikams, turbūt irgi yra utopija.



Neleisiu sau rašyti apie spektaklio momentus, režisūrą, vaidybą ir visus kitus elementus, dar per daug viskam reikia nusigulėti. Bet man ramu, nes kada nors parašysiu. Tikrai. Dabar tik gyvenu jausmu, kuris daug stipresnis už kažkokius žodžius ar elementų įvardijimus.


Dabar žinau, kam ir dėl ko esu. Ir mano šukės tapo stipriai sulipdytu jausmu, stiprybe ir ramuma, kurios mane guos, kai neberasiu jėgų šitaip būti.


Ir dar vienas paradoksas - šiame spektaklyje trukdžiai man padeda išgyvent, įsijausti, įsileisti medžiagą į save. Na, bent šįvakar. Kai viskas gerai, atrodo, viskas eina sava vaga ir nereikia padėti dar savo išgyvenimu spektakliui būt, tačiau kai kažkas ne taip - jauti pareigą būti trigubai stipriau nei iki tol buvai.


Gal viskas taip ir turėjo būti - juk poryt Teatro diena. Taip simboliškai išgyvenau savąją teatro dieną, savąją šventę - iš tiesų, šventė viduje. Nes esu sulipdyta ir rami. Iki kitos Žuvėdros.

Kosmosas+

Repeticija. 2014-03-17


Jis pats mane susirado.
Nesupratau, kaip atsidūriau. Kažkokia tikro noro išgyventi akimirka. O tik to man ir reikėjo. Ateiti ir paskęsti „Hello, hello“ bei „Labas vakaras“ glamonėse.
Viskas statosi į savas vietas, o aš geriu į save ramumo jausmą ir esu dėkinga šiai akimirkai - už tokį skaistų priešpremjerinį jaudulį ir galimybę būti jame.

Tik po to bus repeticija.
Kai visi pasikalbės, pabus kartu, susikaups ir pabus tyloje - labai trumpai, bet nesumeluotai.
„Nusifotografuoju“ akimirką akimis - prireiks jos ateičiai.

Ir laukimas. Nežinau ar sugebėčiau gyventi teatre be laukimo. Nežinau. Kol laukiu, gyvenu lūkesčiuose arba kaip tik be jų, susikaupiu ir tyliai nusišypsau už tokią savo būtį. Tokią ir šitaip.

Išties, repeticijų mačiau labai mažai, todėl vertinu kiekvieną režisieriaus „Muziką garsiau“, „Tu šiandien palik sau daugiau erdvės“, „Stop, iš naujo“. Nors net nežinau ar čia man derėtų būti. Nežinau ar skaudžiai neatsilieps man šios akimirkos tuomet, kai reikės vertinti. Mus jau sies daugiau nei vienas premjerinis vakaras, daugiau nei valanda ant laiptukų. Dar vienas šeimos narys papildys šeimą?

Aš laukiu. Laikui bėgant, gal išmoksiu vertinti nežvelgdama į spektaklio-mano saitus, neprisimindama, kiek naktų nemiegojau spręsdama spektaklio rebusus. Mano nakčia sudėti taškai ant i gal bus pradžių pradžia kažkam. Kas ieško ir kas nori surasti.

Po to tik keliolika minučių pasiruošimui ir susikaupusiam neramumui iškvėpti. Čia tylu, čia gera, čia šilta, nusiramink. Startas, viskas surepetuota.

Aktoriai jau scenoje, prasideda vizualumo žaismas, sublizga kostiumai, šiandien jie repetuos ilgai. Priešpremjerinis jaudulys neleis atsikvėpti, o noras viską padaryti taip gerai, kaip tik įmanoma, laikys scenoje iki kol sargas pasakys „Jūs ir vėl šiandien paskutiniai?“.

Norėčiau čia būti kasdien. Nuo pirmo režisieriaus pasiūlymo statyti spektaklį iki paskutinio nusilenkimo žiūrovams - iki kito spektaklio.

Visi savo vietose. Muzika jau laukia „Start“ mygtuko, aktoriai pasiruošę šio vakaro nuotykiui, komandos akys dega nekantrumu. Viskas.

Artėja premjera.

Meistras ir Margarita

Šiandien aš išėjau su gėlėmis tam, kad sutikčiau Tave.



Būti ar būti? Nes nebūti nėra kada ir, o pagaliau, nebesinori. Sugrįžau prie popieriaus, plunksnos, penkių vienu metu skaitomų knygų - viskas išsyk apie teatrą, viskas jame, aplink jį ir dėl jo. Skaudės, kad nepajėgiu bent truputį nutolti nuo savęs tokios, rašysiu laiškus ant sienų tiems, kurie pamiršo miegą, klausysiuosi tavo tylos, išmoksiu šluotkočių galiukais sulaužyti nereikalingą žodį ir pagaliau suprasiu, kad gyventi teatru - tai visai ne būti kasdien jame. Jei netikėsi - negyvensi, o jei negyvensi - kuo tikėsi?



"Meistras ir Margarita" - vėl pametu rūpesčius, jaučiuosi iš vakaro pasiėmusi viską, grįžusi po spektaklio į dienotvarkę užsirašau:

Mano knyga buvo jos gyvenimas. Sakė - mano meistras. O kai aš tą knygą parašiau, kartu su ja baigėsi mano gyvenimas.



Spektaklis, kuriam virš dešimt metų, bet kodėl aktorių akys taip dega?
O.K. tobulai moka valdyti scenos menų atmosferą, nešti spektaklio vėliavą, uždegti liepsneles - ir aktorių didžiuliam kolektyvui, ir žiūrovams. Pasiglemžia trims valandoms, neleidžia nuleisti akių nuo scenos, neleidi sau išeiti. Didysis Meistras.


Scenografija, kuri įtraukia net jei ir bandysi išlikti nepaliestas šios stiprios jėgos. Apvalus stalas, kuriam priklauso visai nemenkas vaidmuo, pianinas, veidrodžiai, kėdės, šluotos, senų laikų radijas, juodos užuolaidos, ekranas su stipria ir didžiule siužetine linija, raudona staltiesė - viskas darnu, išnaudota, pasitarnauta scenai. Nėra nieko, kas stovėtų ir neneštų žinios. J.P. scenografija pati iš savęs neša mintį, žinią, suopratį. J.P. sukurtose scenografijose daiktai kalba patys iš savęs, kuria savo istoriją vos pakilus raudonai uždangai, padeda vykti spektakliui, alsuoja stiprybe ir savastimi. Čia viskas tikra - neleisi sau tuo suabejoti.



Meistras ir Margarita - du spektaklio centrai, du laužai, kuriais jis degė ir liepsnojo. Du Bulgakovo žirburiai, kuriuos dažnai užstoja kitos šviesos ir kitos liepsnos, dažnai aplenkia, atsistoja priešaky, bet vis tiek, kad ir kas bebūtų, jiedu - stipriausi visame spektaklio kontekste. Jie - du poliai, į kuriuos remiasi viskas, kas drįsta vykti čia ir dabar. Jie - motyvas judėti pirmyn, nepaisant BET, sąmoningas siekis padaryti nei daugiau, nei mažiau - tik tiek, kiek gali. Abu betarpiškai stiprūs ir iki galo išliekantys savimi. Margarita  - dėl Meisto. Meistras - dėl savo rašomo romano, kepurėlės, kurią pasiuvo Margarita, kai jis rašė knygą. Jis rašė - ji siuvo.



Margaritos akys dega iš meilės Meistrui. Ji dėl jo gali viską. Leidžia bučiuoti savo kelį budeliams, šunims, priešams ir draugams, atiduoda save vardan Jo, bet viduje išlieka ori. Viskas pateisinama, jei motyvas velniškai stiprus. Meilė - ar reikia kažko daugiau? Ji myli jo rašomą knygą, kiekvieną puslapį ir raidę, kiekvieną popieriaus skiautelę ir kiekvieną odos lopinėlį. Kiekvieną jo šypseną ir kiekvieną susiraukimo raukšlę. Ji aklai tiki savo Meistru. Visos kančios Margaritai - įveikiamos, paprastos, nes ji tiki, kad įveikusi jas, vėl bus kartu su Meistru. Tas tikėjimas ir meilė turbūt vienintelės varomosios Margaritos jėgos, kurių netekusi ji netenka ir dalies savęs.


Meistras myli ir bijo, bijo ir myli. Sudegina savo parašytą knygą, be kurios neberanda prasmės būti kartu su Margarita. Išsižada ir knygos, ir savo meilės. Tačiau, kaip sipriai reikia mylėti, kad atsižadėtum to, ką myli? Kaip stipriai reikia pergalėti ir nuniokoti save, kad net ir po daugelio metų nenorėtum išsižadėti to, ką padarei?  Jo gyvenimas baigiasi vos prasidėjus jos gyvenimui. Jie gyvena skirtinguose pasauliuose, bet abu kartu - didžiulis vienis. Jiems būtina eiti išvien. Jam - laukti, kol ji ateis ir kas kartą išgirdus atsidarančių vartelių garsą, besąlygiškai tikėtis, kad ten bus ji, pro palėpės langą stebėti purvinus batus ir apsidžiaugti pamačius jos juodus batelius su žema pakulne, nešioti jos siutą kepurėlę ir tyliai savyje žinoti, kad būtent jos dėka darai tai, ką sugebi geriausiai. Jai - nenuilstant girti jo darbus ir tikėti, kad jis - meistrų meistras, siūti jam meistro kepurę ir kartoti, kad jo rašoma knyga - jos gyvenimas, dėl jo būti pasiruošus viskam ir mylėti jį net ir jam atsižadėjus savo rašytos knygos. Jie sujungti nematomu ryšiu, kuris scenoje virsta matomu.



Pats stipriausias spektaklio momentas - puota, kurioje Margaritos kelį vardan Meistro bučiuoja visi visi. Apvalus stalas, tamsa, daug šešėlių, juodų figūrų, keistų momentų, Margaritos riksmas - ar buvo sunku, Margarita? - paklaus vienas iš tų, kurie kankino. Ne, nebuvo, galėčiau išverti dar tiek pat! Dešimt minučių scena vibruoja nuo ūžesio, garsų, veiksmų, nuostabos šūksnių ir riksmų. Jautiesi taip, lyg aplink tave suktųsi šimtai žmonių, gyvūnų, meistrų ir margaritų, lyg giliam sapne, iš kurio vieną akimirką nesinori pabusti, kitą - maldauji, kad kas nors pažadintų.



Mirtis, finišas, raudona staltiese apdengti veidai - lyg rėkte rėktų - matot, jie išeina kartu, vienas šalia kito, kaip ir buvo lemta. Likimas neleido gedėti jam jos - jai jo. Gyvenimas iškelė juodą vėliavą, nuo šiol jie bus kartu amžinai. Kaip ir dera Meistrui su Margarita.

Muzika 2

Vis tiek jau nei vienas iš mūsų nebepamilsime TŲ, kitų, žmonių.



Visai nenusistebėsi, kai sutikusi tarp siaurų gatvelių, pasakysiu, kad skubu į teatrą. Tik nusišypsosi, tik palinkėsi sėkmės, pamerksi akį. Dievaži, pamanyk, ji vėl eina į teatrą. Kaip ir kas rytą mintyse, kaip ir kas vakarą realybėje. O ko reiktų tikėtis? Ji paskendusi jame ir neišbris į krantą niekada. Į dugną traukia tikėjimo teatru akmuo, realybė svaigina, rašymas įneša gryno oro. Nesvarbu, kad tau atrodys, jog per ilgai užsibuvau neišlipusi į krantą. Nedrįsi garsiai to pasakyti, niekas nedrįsta. Aš net sau pati to nedrįstu pasakyti. Mano vanduo - mano akmuo - ne mano krantas. Esu čia, nes esu laiminga. Nes vasara kvepia pavasariu ir naktimis gera grįžti. Nes man patinka skęsti. Ir skandintis teatre. Bet aš nepaskęsiu, nes aš tikiu tuo, kuris mane skandina.


„Muzika 2“ - jautrus ir tikras.
Du žmonės apima viską ir kartais, atrodo, duoda daug daugiau nei galėtų pasiūlyti minia. Būtina išjausti, įžiūrėti kiekvieną tragikomišką istorijos lopinėlį, sugauti save pjesės herojų vietoje.


Kaip galima be ašarų kalbėtis apie praėjusį bendrą gyvenimą, praėjusį košmarą, norą nužudyti žmogų, kuris dabar sėdi prieš tave ir pasakoja, kaip per trejus nebuvimo kartu metus viskas pasikeitė? Dabar viskas kitaip, jos batelių aukštesnė pakulnė, šukuosena šimtąsyk solidesnė, o užmojai - labiau realistiški ir mažiau beprotiški. Jis atsviresnis, tikresnis tuo, ką jaučia ir labiau nusivylęs. Ja, savimi, gyvenimu. Čia nepakitęs išlieka tik vienas dalykas. Jausmas, kuris juos jungia ir kuris išlaikė juos kažkadaise kartu, kuris net išėjus abiems į atskiras puses, neleido išmesti iš širdies TO žmogaus. Nes turbūt ir neįmanoma pamilus žmogų, jo kažkuomet nebemylėti?



Jų meilė labai keista. Ji myli jį beprotiškai, todėl vaikšto į barus, o juose gerdama galvoja apie jį. Išduoda su kitais, bet galvoja paie jį. Jis ją seka, ieško tam pasiaiškinimų, išduoda su kitomis. Abu ištikimi vienas kitam, bet tik mintyse - meilė. Ir galbūt daug prasmingesnė už visas kitas, kartu sudėjus.


Keli kambario baldai, senos surištos knygos, muzikos akordai paįvairinti tylai, šviesa ir tamsos trumpučiai prieglobsčiai - kartais tik tiek užtenka, kad patikėtum, rastum prasmę, išeitum ne tuščiom kišenėm. Kartais mažiau yra daugiau.


Ji išeina, o jo mintyse jos kūno siluetas. Grįžta, nes negrįžti ji galėtų tik baisiam sapne. Ji prieštarauja sau pačiai, meluoja, tiesmukiškai ginasi, bando įrodyti nemeilę jam. Jis atviras ir, rodos, labai menkas. Kam meluoti sau, kam meluoti, jei žinai, kad viskas prarasta? Kodėl nenusiėmus kaukės? Prieš meilę reikia būti be grimo ir kaukių. Kai supranti, kad jau nebeturi, ko netekti, tampi nuoširdus.



Jausmas, numetantis visus kanonus ir kaukes į šalį, atveriantis skaudžiausias žaizdas. Jie abu tuos trejus metus gyveno vienas kito mintyse. Aš gyvenu tavyje, jei myliu tave. Valgau su tavimi pusryčius ir lydžiu tave namo, kai nuvažiuoja paskutinis troleibusas. Niekur nuo manęs nepasislėpsi. Net jei ir dabar išeisi.


Ir tu išėjai. Ir ji spektaklyje išėjo. Kai jau patikėjau laiminga pabaiga, kai jau išgėriau šampano tautę už pergalę.



Mes buvom bepročiai, buvom įsimylėję, jauni, kupini neįgyvendinamų užmojų, bepročiai.
O gal visi įsimylėję yra bepročiai?
Turbūt.

Balta drobulė 2013-05-02

Trys metrai virvės, trys metrai meilės.





Žinai, prigirdyk mane, apsvaigink ir užnuodyk - nesugebėsiu būti kitaip. Dabar lekiu sekundžių greitumu, spektakliuose sustoju lyg kokiam finiše ir užmigdau savas bei svetimas mintis, kurios drįsta knibždėti mano galvoje, išjungiu viską. Pati sau atrodau svetima, kai suprantu, kad ėmiau vertinti kiekvieną vakarą ten ir sakau jau tik tai, ką reikia sakyti. Tik tada, kai pasakysi, kad trūko, kad laukei, kai kažkas iš Jūsų pasakys, imsiu galvoti, kad tampu nebe savimi, kad nuoširdžiai neberandu laiko parašyti to, ką rašau dabar. Pavogiu iš darbo laiko valandas, manyje jau visko daug, net skersgatvio plytelės dūžta, kai atsistoju. Imk, teatre, tau man nieko negaila. Pasiimk visas naktis ir vakarus, pasiimk. Laikas - labai kintantis objektas ir labai jo daug tampa, kai turi teatrą. Todėl imk. Laiko visada atsiras, tik tu būk. Viena skersgatvio plytele nuo manęs.





"Balta drobulė". Nelaukiau, nemylėjau, netikėjau, tegul ateina, tegul išeina, aš gyvensiu. Man neskaudės, neverksiu, neišsiduosiu, nesakysiu, kad esu dar viena diena daugiau iškentusi. A.Š. Daug metų mane skaudinęs savo būtimi ir knyga, pasiekusia visas viršūnes, spjaudęs vandenį ir ugnį net tada, kai buvo per daug sunku, kad būčiau jo knygą supratusi. Todėl ir netikėjau juo, nieko nesitikėjau ir nelaukiau. Žiūrovo kėdėje buvau sutriuškinta. Į trupinius sumalti visi mano išankstiniai nusistatymai ir stereotipai, visi buvę skauduliai ir žaizdos. Čia tapau verge, nors tik ką buvau savo minčių karaliumi.




Čia žodžiai nuo scenos skamba visai kitaip nei skaitant iš knygos. Kad ir kaip stengtumeisi - knygoje to nerasi, nors visi ir sakys, kad čia, scenoj, viskas tas pats, kas knygos puslapiuose. Neklausyk jų. Čia - kitas gyvenimas. Čia verkiama prakaitu ir emigruojama tik tada, kai norima emigruoti iš savęs paties. Liūdima, nes norima džiaugtis. Ir žudomasi, nes norima gyventi. Čia verkiu, nors gyvenime šypsočiausi suspaudus lūpas. Tik čia ilgesys - didžiausia kaina, o meilė - brangiausia, ką turėjome. Mintyse atsiprašau A.Š. Atleisk, mano sunkiai suprantamų minčių valdove, už smerkimą ir trypimą. Dabar mes kartu būsime tiek daug,kad atsigriebtume už visą prarastą laiką. Ir visgi, kokie rašytojai ir režisieriai kantrūs - visuomet palaukia ir niekados neteisia. A.Š., ačiū už tai, kad nukritai iš dangaus, kai tikėjausi nukrisiant nebent tik lietų.




Beveik tobulai sužaista scenografija ir liftas - kas akimirką leidi sau patikėti, kad jis važinėja didžiulio pastato aukštais. Liftas -  viso ko centras ir jame įvyksta beveik viskas, ką tu privalai pamatyti. Ir meilė, ir išėjimas iš gyvenimo, ir melas (kitiems ir sau), ir buvimas ne savimi (ir savimi).



Buvo daug jausmo. Tiek daug, kad jausmas užvaldė mintis ir protą, likau bevalė žiūrovo kėdėje. Viskas sukosi aplink mane, o gal aš aplink viską sukausi, bet išmėčiau save į šimtą detalių. Kitą dieną grįžau ir rinkau savąją dėlionę - radau viena maža dalele daugiau nei reikėjo. Toji detalė vardu A.Š.




Tikra meilė vardan kurios gali atsisakyti visko arba gali neatsisakyti nieko. Vis tiek. Mylėsi kad ir su persikreipusiomis pėdkelnių akimis, su šaltomis rankomis ir banguotais plaukais, su jos vyru ir visomis kelionių detalėmis - viskas įsirašyta į atminties kasetę. Meilė groja pirmuoju smuiku ir prieš ją negali likti dviveidis. Niekas neleis, bet turbūt ir pats sau neleisi.


Atsisakoma netikrų aistrų, nors, velniop, manei, kad jos tikros ir šventai tuo tikėjai. Bet kam rūpi. Dabar tik svarbu būti ramiam prieš patį save ir, žinoma, ją. Nesvarbu, kad kitos grįš dar šimtus kartų, kad turėsi būti stiprus, jog neleistum pasilikti ilgiau. Stiprybė - antras smuikas. Pagrok juo bent ketvirtuoju ir manyje.



Garsai. Daug ir visokių. Kartais, atrodo, mažmožiai, bet kaip papildo spektaklio visumą - tik geriu į save viską ir filmuoju akimis į atmintį. Be jų kažkas būtų kitaip, kažko galbūt trūktų, dėl kažko skaudėtų širdį. Atodūsiai, traukinio bėgiai, kai išeinama į nebūtį, meilės alkio muzika - stebiuosi, kaip visko ir visaip telpa viename spektaklyje, keliose valandose veiksmo, o gal šitiek visko daug tik mano galvoje. Kupina atradimų ir naujų minčių, aš iš naujo atradau teatrą.



Susikaupti ir stebėti kiekvieną mirksnį be jokių pašalinių minčių - nauja spektaklių stebėjimo mokykla. Dėmesio reikalauja viskas, kas leidžia sau stovėti scenoje  - liftas, balkono turėklai, raidės, garsiai ir tyliai, vos girdimai tariami žodžiai, alsavimai, blyškūs vidurnakčiai ir šilti bučiniai.O vėliau supranti, kad per dvi valandas šitokio stebėjimo, savyje atrandi kitokią teatro nišą ir joje kitokią save. Esi užburtas ir nemoki pasakyti nieko - o nieko ir nereikia.


Ir na ir kas, kad ir mėtyta, ir vėtyta, kažkada reikia sugrįžti į ten, iš kur atėjome. Mano teatro pradžia tampriai susijusi su A.Š. Tada skaudžiai griuvau, kaltinau Rašytoją, įleidau į save teatrą. Grįžtu atgal, nes man to reikia. Vertinu pradžias - tik vardan jų dar reikia pabaigų.

Mano gatvės plytelės trupa po manimi. Jaučiuosi pilna tavimi, A.Š. Žodžiai, sodresni už tylą. Esu tikra, jei reikėtų, mane prikeltum iš naujo. Atleistum. Virkdytum ir juokintumei.
Aš dėkinga „Baltai drobulei“ už atrastus stebuklus paprastume.




Tik, prašau, neemigruok. Tau dar reikia pagyventi su pačiu savimi.