Žinau, kad šis tinklaraštis skirtas dėti spektaklių akcentus, bet šįkart labai nenustingu vietoje - noriu parašyti apie stebuklą, įvykusi kino teatre - Austėjos Urbaitės TILTUS.
Šiaip aš apie kiną visad bijojau rašyti, jaučiau šiokį tokį nerimą ir verdiktą sau pačiai tariausi nusprendusi jau nuo žymiai anksčiau - apie kiną parašys kiti. Bet po filmo norėjosi keisti visas nuostatas, mintis ir verdiktus - tą ir darysiu.
Visų pirma, noriu pasakyti, kad su šiuo filmu susipažinau truputį anksčiau nei kiti žiūrovai, galbūt todėl ir suteikiau sau galimybę parašyti apie jį. Su juo mane sujungė tiltas - interviu ir nebenorėjau visko taip paleisti, po to tik - einam, einam į filmą. Nuėjau, išdrebėjau, išlaukiau viduje stingdančias minutes ir noriu atgal.
Austėja Urbaitė - jauna kino režisierė. Filmas buvo rodomas Europos jaunimo kino programoje, šalia kitų keturių lietuviškų filmų, pastatytų jaunų žmonių. Visa tai - Scanoramos programos dalis.
Du aiktoriai - Clotilde Solange Rigaud ir Gediminas Rimeika. Abiejų aktorių darbą kino ekrane teko stebėti pirmą kartą ir abiejų organika nustebino.
Du jauni žmonės, Olivija (Clotilde Solange Rigaud) ir Matas (Gediminas Rimeika) išsiruošia žygiui su baidarėmis, ji perfekcionistė prancūzaitė, jis - plaukiantis pasroviui, kol dabartis neatveria akių. Jis nori atsipalaiduoti, o jai gyvenimas - dėlionė, kurios nei viena dalelė negali nuklysti nuo plano ir net kai jos tėvai Prancūzijoje nebesugeba gyventi kartu, net ir tada ji atrodo tvirta ir žinanti savo žingsnius. Tik žymiai vėliau išaiškės, kad jos viduje virė labai stipri kova, o gal net mūšis.
Jis ją myli, ji - irgi myli jį.
Jei nemylėtų, jis nebūtų pykęs, rėkęs, siautęs ir išvertęs baidarės, o ji tiesiog nueitų.
Bet kai myli du jauni žmonės, nei vienas iš jų nenueina.
Olivija pasimetusi ir tą pasimetimą pagaliau parodo garsiai ir be jokių 'turiu būti stipri', nes juk akivaizdu, kad ji sau tai visą laiką kartojo. Ji neranda žodžių, nes viskas taip susijaukę, taip nepažįstama ir taip nejauku, kad žodžių ir nereikia - kalba judesiai, akys. Kaip jai eiti link tilto, jei jo nėra net jos viduje? Ji gyvena ateitimi, o šioji - be jokių aiškumų.
Matas rodo iniciatyvą, išgyvena vyriškai, pirmas ištiesia ranką, tačiau jo viduje labai daug kaltinimų ir nesuvokimo - jis pyksta ir panaudoja fizinę jėga, sukeltą pykčio, apversti baidarę. Tik po to atslūgsta, susirūpina Olivija, galiausiai - numetęs daiktus bėga jos ieškoti ir radęs netaria nei žodžio. Tiesiog čia žodžiai nieko nebepasakytų.
Jie abu pasimetę, einantys skirtingais krantais, trumpam praradę save, nežinantys, kur eiti.
Matas pirmas, rodos, įrodo, kad myli, pirmas pasirenka šitaip būti ir atleisti Olivijai, nes jei myli, gali viską atleisti. Olivijai prireikia viską išgyventi, ją stipriai sukrėtusi tėvų drama, ji, rodos, šitiek laiko viską glaisčiusi stiprybe ir perfekcionizmu, prieš mūsų akis atsiveria visomis savo žaizdomis. Pagaliau nebesislepia už stiprios moters šydo, o pažiūri realybei į akis - taip jai norisi padėti atsistoti ant kojų.
Mato ištarti sakiniai sudėlioja visus filmo akcentus ir parodo žmogaus trapumą, tikėjimą.
-Pameni, kai tu po metų Prancūzijoje grįždavai į Lietuvą, mes žaisdavome tą patį žaidimą, nepamiršę nei vieno ėjimo, nei vienos smulkmenos? Mes tiesiog viską tęsdavome.
Juk niekas nesikeičia, net jei praėjo metai, tiesiog šis gyvenimas vertas tęsinių, net jei buvo ilgos pertraukos kaip šioji, kai herojai ėjo atskiruose krantuose.
-Ką tu darytumei, jei po kelių savaičių tavęs čia nebeliktų?
Juk svarbiausia būtis - šią minutę, todėl reikia gyventi vardan dabar, o ne vardan rytoj. Rytojaus gali ir nebūti.
Žaisti, eiti ir gyventi šiandien - tokios filmo teigiamos idėjos.
Ir norisi tokiu idėjų tiltu eiti, ieškoti, bandyti, laužyti savo vidų, vardan kito kranto - o gal imsiu ir pereisiu tiltą?
