Žinau, kad šis tinklaraštis skirtas dėti spektaklių akcentus, bet šįkart labai nenustingu vietoje - noriu parašyti apie stebuklą, įvykusi kino teatre - Austėjos Urbaitės TILTUS.
Šiaip aš apie kiną visad bijojau rašyti, jaučiau šiokį tokį nerimą ir verdiktą sau pačiai tariausi nusprendusi jau nuo žymiai anksčiau - apie kiną parašys kiti. Bet po filmo norėjosi keisti visas nuostatas, mintis ir verdiktus - tą ir darysiu.
Visų pirma, noriu pasakyti, kad su šiuo filmu susipažinau truputį anksčiau nei kiti žiūrovai, galbūt todėl ir suteikiau sau galimybę parašyti apie jį. Su juo mane sujungė tiltas - interviu ir nebenorėjau visko taip paleisti, po to tik - einam, einam į filmą. Nuėjau, išdrebėjau, išlaukiau viduje stingdančias minutes ir noriu atgal.
Austėja Urbaitė - jauna kino režisierė. Filmas buvo rodomas Europos jaunimo kino programoje, šalia kitų keturių lietuviškų filmų, pastatytų jaunų žmonių. Visa tai - Scanoramos programos dalis.
Du aiktoriai - Clotilde Solange Rigaud ir Gediminas Rimeika. Abiejų aktorių darbą kino ekrane teko stebėti pirmą kartą ir abiejų organika nustebino.
Du jauni žmonės, Olivija (Clotilde Solange Rigaud) ir Matas (Gediminas Rimeika) išsiruošia žygiui su baidarėmis, ji perfekcionistė prancūzaitė, jis - plaukiantis pasroviui, kol dabartis neatveria akių. Jis nori atsipalaiduoti, o jai gyvenimas - dėlionė, kurios nei viena dalelė negali nuklysti nuo plano ir net kai jos tėvai Prancūzijoje nebesugeba gyventi kartu, net ir tada ji atrodo tvirta ir žinanti savo žingsnius. Tik žymiai vėliau išaiškės, kad jos viduje virė labai stipri kova, o gal net mūšis.
Jis ją myli, ji - irgi myli jį.
Jei nemylėtų, jis nebūtų pykęs, rėkęs, siautęs ir išvertęs baidarės, o ji tiesiog nueitų.
Bet kai myli du jauni žmonės, nei vienas iš jų nenueina.
Olivija pasimetusi ir tą pasimetimą pagaliau parodo garsiai ir be jokių 'turiu būti stipri', nes juk akivaizdu, kad ji sau tai visą laiką kartojo. Ji neranda žodžių, nes viskas taip susijaukę, taip nepažįstama ir taip nejauku, kad žodžių ir nereikia - kalba judesiai, akys. Kaip jai eiti link tilto, jei jo nėra net jos viduje? Ji gyvena ateitimi, o šioji - be jokių aiškumų.
Matas rodo iniciatyvą, išgyvena vyriškai, pirmas ištiesia ranką, tačiau jo viduje labai daug kaltinimų ir nesuvokimo - jis pyksta ir panaudoja fizinę jėga, sukeltą pykčio, apversti baidarę. Tik po to atslūgsta, susirūpina Olivija, galiausiai - numetęs daiktus bėga jos ieškoti ir radęs netaria nei žodžio. Tiesiog čia žodžiai nieko nebepasakytų.
Jie abu pasimetę, einantys skirtingais krantais, trumpam praradę save, nežinantys, kur eiti.
Matas pirmas, rodos, įrodo, kad myli, pirmas pasirenka šitaip būti ir atleisti Olivijai, nes jei myli, gali viską atleisti. Olivijai prireikia viską išgyventi, ją stipriai sukrėtusi tėvų drama, ji, rodos, šitiek laiko viską glaisčiusi stiprybe ir perfekcionizmu, prieš mūsų akis atsiveria visomis savo žaizdomis. Pagaliau nebesislepia už stiprios moters šydo, o pažiūri realybei į akis - taip jai norisi padėti atsistoti ant kojų.
Mato ištarti sakiniai sudėlioja visus filmo akcentus ir parodo žmogaus trapumą, tikėjimą.
-Pameni, kai tu po metų Prancūzijoje grįždavai į Lietuvą, mes žaisdavome tą patį žaidimą, nepamiršę nei vieno ėjimo, nei vienos smulkmenos? Mes tiesiog viską tęsdavome.
Juk niekas nesikeičia, net jei praėjo metai, tiesiog šis gyvenimas vertas tęsinių, net jei buvo ilgos pertraukos kaip šioji, kai herojai ėjo atskiruose krantuose.
-Ką tu darytumei, jei po kelių savaičių tavęs čia nebeliktų?
Juk svarbiausia būtis - šią minutę, todėl reikia gyventi vardan dabar, o ne vardan rytoj. Rytojaus gali ir nebūti.
Žaisti, eiti ir gyventi šiandien - tokios filmo teigiamos idėjos.
Ir norisi tokiu idėjų tiltu eiti, ieškoti, bandyti, laužyti savo vidų, vardan kito kranto - o gal imsiu ir pereisiu tiltą?
2015 m. lapkričio 14 d., šeštadienis
2015 m. balandžio 14 d., antradienis
Laisvė - 2015.04.14.-pjesės skaitymas
Pjesė - Bellemaere'o parašyta 2011m. Prancūzų dramaturgas, kurio pjesėse šiek tiek juodojo humoro ir, rodosi, nieko nereikalingo - šitaip buvo teigta pačios pjesės vertėjos.
Man labai gražu, kai lietuviai susiranda užsieniečių pjeses ir vietoj to, kad tenkintųsi jau išverstomis, statytomis visuose įmanomuose teatruose ir šalyse, pasirenka žymiai sunkesnį kelią - suradus naują, dar šaliai nežinomą pjesę (o kiek jų Lietuvai nežinomų...), ją išversčia, bando pristatyti publikai, klausia ar jos reikia jiems, ar mato ateity iš viso šito spektaklį, ar apskritai mato joje save, ar supranta apie ką ji - man tie pokalbiai brangūs ir labai svarbūs atrodo. Bet gal tik man. Norėtųsi, kad bent profilaktiškai po spektaklių kartais žmonės šitaip diskutuotų, nes plojimų niekad neužteks išsakyti, ką padarė tavo vidui spektaklis, o sakyti kiekvieną kartą tiesiai kūrėjui - gal ir reikalinga, bet užteks, atrodo, ir recenzijų.
Pagaliau aš čia tik žiūrovė ir pagaliau pajaučiau, kad OKT man tapo savas teatras. Aš visus teatrus bandau prisijaukinti, nežinau ar gerai darau, bet man labai patinka žinoti, kad visi teatrai kažkuo truputį man artimi, tada ir teatro istorija kalba daugiau, reiškia daugiau ir būti teatre norisi labiau, kai tu jau esi kiek daugiau nei paprastas žiūrovas. Bet tik tapęs trumpam paprastu žiūrovu, supranti, koks tas teatras brangus.
Ėjau į skaitymą be jokių lūkesčių, o žiūrėdama jį (nors klausymas čia daug svarbiau), pasigailėjau, kad visko nesirašau. Dažnai šitaip pasigailiu per spektaklius. Išeidama dar galvojau, kad trumpam pjesė mane palietė, bet jau dabar suprantu, kad ji mane apsėdo, na, švelniai tariant, apsigyveno, sujaukė vidų, išdrabstė jį, sudarkė mintis ir, svarbiausia, buvo tokia laiku ir vietoje. Tada supratau, kad reikia parašyti, pirmą kartą čia apie pjesę, o ne apie spektaklį, bet - juk laisvė?
Eutanazija - darinys iš dviejų žodžių GERA ir MIRTIS (kaip iš viso mirtis gali būti gera? Na, tokia teigiama?). Neskausmingas gyvybės nutraukimas, skiriama žmonių ir gyvūnų eutanazija (šia labai domėjausi prieš metus, pas mus visgi populiaru užmigdyti gyvūnus, bet labai gerai pamenu mamai pasakytus žodžius - Katės nemigdysi, mes ją gydysim. Man ligšiol atrodo, kad užmigdyti gyvūną - beprotiškos stiprybės reikalaujantis veiksmas, kuria pritarčiau tik tuomet, jei gyvūnas nebepajėgtų šitaip gyventi, bet aš turbūt iš tų žmonių, kurie bekojui šuniui pritaisys ratus nei savo valia užmigdys). Aš niekada negalvojau ar esu prieš ar už žmonių eutanaziją (dabar suprantu, kad žymiai labiau prieš), nors ji vykdoma jau ne vienoje itin stipriai išsivysčiusioje šalyje. Apie tai, vėliau paaiškėja, ir pati pjesė. Nors čia tik vienas iš daugelio 'apie tai'.
Pjesėje veikianti mašinerija man be galo priminė Yanos Ross Naujosiose dramos dienose pristatytą pjesę „(Savi)žudikai“, abiejose aparatai panašūs, tik narstomos temos - skirtingai, o šiandieninėje šalia aptariama dar ir meilės, laisvės temos.
Iš pradžių nesupratau, kodėl mama taip nenori paleisti sūnaus ir kaip supratau tėvo sakomus žodžius jai - paleisk vaiką, jam jau reikia gyventi be tavęs. Pjesei įpusėjus jau buvau mamos pusėje ir galvojau, kad jos vietoje į šitokią situaciją sūnaus irgi neišleisčiau ir per mažas čia šitoks žodis - aš kovočiau, kovoja ir mama pjesėje - nešdama save į mirtį. Jai sūnus yra gražus, ji taip ir kartoja ne vieną kartą - tu gražus ir tavo marškiniai tau tinka. Galvojau, kodėl tik šitiek? O gal - kodėl tiek daug? Sūnus tik gražus - kaip ir laisvė, kuri čia tampa visiška nelaisve.
Kandidatas (įspėjama, kad negalima sakyti klientas, aš galvojau - bet kodėl? Čia taip ir žaidžiama - pasakoma, galvoji, o po to viskas paaiškėja, kai jau bandai atsakyti į sekantį klausimą) ateina, užpildomi jo duomenys, pasirenkamas būdas, kuriuo jis bus numarinamas (nužudomas kažkaip neskamba, kai viskas vyksta savanoriškai), po mažiausiai keturių parų galima vėl grįžti į antrą susitikimą ir tuomet liudininkas, padėjęs bylą šalia su priežastimis ir įvertinimais, kandidatą padegs, nušaus ar dar kažkaip kitaip. Paslauga (taip ją ir vadina) visiškai nemokama, laukiančių, kiek pasirodė, nemažos eilės ir visuomet prieš paskutinį pasirinkimą dar paliekama teisė rinktis - prieš uždegant kandidatas pats turi uždegti žiebtuvėlį, prieš nušaunant, pėda užminti pedalą šitaip parodydamas, kad jau yra pasiruošęs šūviui. Visada yra teisė rinktis, bet, deja, šitaip tik iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Atrodo dar ir tai, kad bandoma atkalbėti nuo to mirtino žingsnio, bet taip tik atrodo. Na ir kas, kad nepamiršta pasakyti kandidatui - galite persigalvoti, tikiuos, nebesugrįšite, laisvė! Bet juk išties - jokios laisvės nėra, nes jei žmogus pasirinko, niekas jo IŠTIES nebandys atkalbėti, čia kalba tik įstatymai net ir tuomet, jei ateina su mirties pasirinkimu darbuotojo mama/žmona, esi visiškai belaisvis, bejėgis. Toks bejėgis, kad viskas nusispalvina grotesku.
Laisvė čia tik sūnus, skendimas joje, tokioje nepamatuotoje, kad apsiveja ji kaklą it virvė. Iš tiesų ją galima lyginti su virve, kuri pati iš savęs visiškai neveiksni, tokia ir laisvė.
Man čia įdomi mamos protesto forma - pasirinkimas eiti į mirtį, kai manai, kad ji atėjo pasikalbėti su vyru, aplankyti sūnų pirmą jo darbo dieną, sužinai, kad ji čia jau antrą kartą ir pasirinko būti sudeginta. Vėliau paaiškėja, kad ji bandė šokti nuo tilto prieš daugiau nei 25 metus, tada tiesiog priėjo būsimas vyras ir viskas, įvyko gyvenimas, niekas nenušoko. Ir dabar ji vėl šitaip bando - iš meilės, užstrigo gyvenime, pati taip sako, tokias priežastis nurodo. Ir sistema čia be jokių kabliukų, niekam nesvarbu, kad mama ar žmona atėjo kaip kandidatė, niekam tai visai visai nesvarbu ir viskas, turi leisti išeiti, nes kitaip būsi neįvykdęs pareigos. Tokia ta laisvė - tamsi, juoda ir absurdiška.
Šitokia, nes jos čia tiesiog nėra.
Man labai gražu, kai lietuviai susiranda užsieniečių pjeses ir vietoj to, kad tenkintųsi jau išverstomis, statytomis visuose įmanomuose teatruose ir šalyse, pasirenka žymiai sunkesnį kelią - suradus naują, dar šaliai nežinomą pjesę (o kiek jų Lietuvai nežinomų...), ją išversčia, bando pristatyti publikai, klausia ar jos reikia jiems, ar mato ateity iš viso šito spektaklį, ar apskritai mato joje save, ar supranta apie ką ji - man tie pokalbiai brangūs ir labai svarbūs atrodo. Bet gal tik man. Norėtųsi, kad bent profilaktiškai po spektaklių kartais žmonės šitaip diskutuotų, nes plojimų niekad neužteks išsakyti, ką padarė tavo vidui spektaklis, o sakyti kiekvieną kartą tiesiai kūrėjui - gal ir reikalinga, bet užteks, atrodo, ir recenzijų.
Pagaliau aš čia tik žiūrovė ir pagaliau pajaučiau, kad OKT man tapo savas teatras. Aš visus teatrus bandau prisijaukinti, nežinau ar gerai darau, bet man labai patinka žinoti, kad visi teatrai kažkuo truputį man artimi, tada ir teatro istorija kalba daugiau, reiškia daugiau ir būti teatre norisi labiau, kai tu jau esi kiek daugiau nei paprastas žiūrovas. Bet tik tapęs trumpam paprastu žiūrovu, supranti, koks tas teatras brangus.
Ėjau į skaitymą be jokių lūkesčių, o žiūrėdama jį (nors klausymas čia daug svarbiau), pasigailėjau, kad visko nesirašau. Dažnai šitaip pasigailiu per spektaklius. Išeidama dar galvojau, kad trumpam pjesė mane palietė, bet jau dabar suprantu, kad ji mane apsėdo, na, švelniai tariant, apsigyveno, sujaukė vidų, išdrabstė jį, sudarkė mintis ir, svarbiausia, buvo tokia laiku ir vietoje. Tada supratau, kad reikia parašyti, pirmą kartą čia apie pjesę, o ne apie spektaklį, bet - juk laisvė?
Eutanazija - darinys iš dviejų žodžių GERA ir MIRTIS (kaip iš viso mirtis gali būti gera? Na, tokia teigiama?). Neskausmingas gyvybės nutraukimas, skiriama žmonių ir gyvūnų eutanazija (šia labai domėjausi prieš metus, pas mus visgi populiaru užmigdyti gyvūnus, bet labai gerai pamenu mamai pasakytus žodžius - Katės nemigdysi, mes ją gydysim. Man ligšiol atrodo, kad užmigdyti gyvūną - beprotiškos stiprybės reikalaujantis veiksmas, kuria pritarčiau tik tuomet, jei gyvūnas nebepajėgtų šitaip gyventi, bet aš turbūt iš tų žmonių, kurie bekojui šuniui pritaisys ratus nei savo valia užmigdys). Aš niekada negalvojau ar esu prieš ar už žmonių eutanaziją (dabar suprantu, kad žymiai labiau prieš), nors ji vykdoma jau ne vienoje itin stipriai išsivysčiusioje šalyje. Apie tai, vėliau paaiškėja, ir pati pjesė. Nors čia tik vienas iš daugelio 'apie tai'.
Pjesėje veikianti mašinerija man be galo priminė Yanos Ross Naujosiose dramos dienose pristatytą pjesę „(Savi)žudikai“, abiejose aparatai panašūs, tik narstomos temos - skirtingai, o šiandieninėje šalia aptariama dar ir meilės, laisvės temos.
Iš pradžių nesupratau, kodėl mama taip nenori paleisti sūnaus ir kaip supratau tėvo sakomus žodžius jai - paleisk vaiką, jam jau reikia gyventi be tavęs. Pjesei įpusėjus jau buvau mamos pusėje ir galvojau, kad jos vietoje į šitokią situaciją sūnaus irgi neišleisčiau ir per mažas čia šitoks žodis - aš kovočiau, kovoja ir mama pjesėje - nešdama save į mirtį. Jai sūnus yra gražus, ji taip ir kartoja ne vieną kartą - tu gražus ir tavo marškiniai tau tinka. Galvojau, kodėl tik šitiek? O gal - kodėl tiek daug? Sūnus tik gražus - kaip ir laisvė, kuri čia tampa visiška nelaisve.
Kandidatas (įspėjama, kad negalima sakyti klientas, aš galvojau - bet kodėl? Čia taip ir žaidžiama - pasakoma, galvoji, o po to viskas paaiškėja, kai jau bandai atsakyti į sekantį klausimą) ateina, užpildomi jo duomenys, pasirenkamas būdas, kuriuo jis bus numarinamas (nužudomas kažkaip neskamba, kai viskas vyksta savanoriškai), po mažiausiai keturių parų galima vėl grįžti į antrą susitikimą ir tuomet liudininkas, padėjęs bylą šalia su priežastimis ir įvertinimais, kandidatą padegs, nušaus ar dar kažkaip kitaip. Paslauga (taip ją ir vadina) visiškai nemokama, laukiančių, kiek pasirodė, nemažos eilės ir visuomet prieš paskutinį pasirinkimą dar paliekama teisė rinktis - prieš uždegant kandidatas pats turi uždegti žiebtuvėlį, prieš nušaunant, pėda užminti pedalą šitaip parodydamas, kad jau yra pasiruošęs šūviui. Visada yra teisė rinktis, bet, deja, šitaip tik iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Atrodo dar ir tai, kad bandoma atkalbėti nuo to mirtino žingsnio, bet taip tik atrodo. Na ir kas, kad nepamiršta pasakyti kandidatui - galite persigalvoti, tikiuos, nebesugrįšite, laisvė! Bet juk išties - jokios laisvės nėra, nes jei žmogus pasirinko, niekas jo IŠTIES nebandys atkalbėti, čia kalba tik įstatymai net ir tuomet, jei ateina su mirties pasirinkimu darbuotojo mama/žmona, esi visiškai belaisvis, bejėgis. Toks bejėgis, kad viskas nusispalvina grotesku.
Laisvė čia tik sūnus, skendimas joje, tokioje nepamatuotoje, kad apsiveja ji kaklą it virvė. Iš tiesų ją galima lyginti su virve, kuri pati iš savęs visiškai neveiksni, tokia ir laisvė.
Man čia įdomi mamos protesto forma - pasirinkimas eiti į mirtį, kai manai, kad ji atėjo pasikalbėti su vyru, aplankyti sūnų pirmą jo darbo dieną, sužinai, kad ji čia jau antrą kartą ir pasirinko būti sudeginta. Vėliau paaiškėja, kad ji bandė šokti nuo tilto prieš daugiau nei 25 metus, tada tiesiog priėjo būsimas vyras ir viskas, įvyko gyvenimas, niekas nenušoko. Ir dabar ji vėl šitaip bando - iš meilės, užstrigo gyvenime, pati taip sako, tokias priežastis nurodo. Ir sistema čia be jokių kabliukų, niekam nesvarbu, kad mama ar žmona atėjo kaip kandidatė, niekam tai visai visai nesvarbu ir viskas, turi leisti išeiti, nes kitaip būsi neįvykdęs pareigos. Tokia ta laisvė - tamsi, juoda ir absurdiška.
Šitokia, nes jos čia tiesiog nėra.
2015 m. kovo 25 d., trečiadienis
Žuvėdra
Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kada žiūrėdamas spektaklį jauti, kad jis tave sulipdo. Iš daugybės šukių, nes šiandien atėjai į teatrą sudaužytas, pasimetęs ir galiausiai galvojantis - kodėl esu čia? Persmelktas blogos nuojautos, nežinodamas, kodėl ir kam, tik kažkokios nežinomos jėgos nešinas (ta jėga turbūt tikėjimas) - toks ateini.
Stebi spektaklį ir jauti, kad jis ramina, įneša gaivaus oro, tikėjimo savimi, teatru ir, svarbiausia, savimi teatre, vėl gali eiti nesuklupdamas, tokia emocija - viską geri į save ir viską nuosekliai priimi, niekam nebesipriešini. Turbūt tik sudužę žmonės moka šitaip žiūrėti spektaklius, nebeturi jėgų kapanotis po medžiagą, tik noriai priimti ir suteikti jai galimybę save pataisyti.
Tokia išėjau - su mintimi, kad parašysiu. Jokiu būdu ne recenziją, iki šios dar prireiks ilgai stebėti, gaudyti momentus, rinkti informaciją, uoliai mokytis ir sekti save ir patį spektaklį - kartais leidžiant save pasiglemžti visiškai kaip šiandieną, o kartais tarsi iš šono juo gyvenant. Noriu IŠSIRAŠYTI (labai atliepiantis šią būseną žodis, kas kad visai netaisyklingas). Iškalbėti emocijas, iššaukti jausmus, išgvildenti mintis, su kuriomis, žinau, nebenueisiu miegoti. Bent ne šiąnakt.
Pirmas kartas prilygo mažyčiam stebėjimui, susipažinimui, išiestai rankai, supratau, kad šitai negali būti negenealu, bet klausimai kibojo ore be atsako. Kiti kartai iki trečio priminė kelionę į kalnus - keliauji, kad pamatytum gražų spektaklį ir įkvėptum tyro gurkšnio, leidau sau ilgai galvoti, mąstyti, nepuoliau teisti arba išteisinti, nes žinojau, kad tik stebėdama ir mokydamamasi (iš stebėjimo ir savistabos bei refleksijos) galiu pasiekti tikslą. Kartai iki septinto prilygo skoniui, kurį jau tiek daug kartų išragavusi, noriai ragauju vėl - nes skanu, nes noriu, nes įsiskiepijau pagaliau - tik šitaip išmoksiu ir atrasiu. Septintas -čiakrų atsivėrimai. Kažkokia mistinė kelionė, iš kurios grįžęs nerandi žodžių, tik jausmą, kuris daug stipresnis už žodžius.
Aš galiu numirti dėl antros spektaklio dalies. Taip, galiu numirti ir visai neslėpsiu. Ir šiandien ji man atvėrė viską, kam čia ėjau, kam stebėjau, kam grįžusi verkdavau ir šypsodavausi, kam išeidavau nebeturinti žodžių arba kaip tik tiek daug jų turinti, tik nežinanti, kam juos adresuoti ir kokia forma. Ir dabar nežinau.
Keisčiausias dalykas - kai į šį spektaklį einu laiminga iki negalėjimo, jis manęs nepaliečia, na, gal tik nežymiai sutrikdo, sukelia minčių. Tačiau kai einu tik todėl, kad žinau, kad reikia, tačiau be jokios šviesos akyse, tada jis mane prikelia gyventi. Taip, gal ir utopiškai čia viskas skamba, bet vien tai, kad labai tikiu teatru ir šiandien tai dar kartą įsisamoninau, tikiu, galutinai ir visiems laikams, turbūt irgi yra utopija.
Neleisiu sau rašyti apie spektaklio momentus, režisūrą, vaidybą ir visus kitus elementus, dar per daug viskam reikia nusigulėti. Bet man ramu, nes kada nors parašysiu. Tikrai. Dabar tik gyvenu jausmu, kuris daug stipresnis už kažkokius žodžius ar elementų įvardijimus.
Dabar žinau, kam ir dėl ko esu. Ir mano šukės tapo stipriai sulipdytu jausmu, stiprybe ir ramuma, kurios mane guos, kai neberasiu jėgų šitaip būti.
Ir dar vienas paradoksas - šiame spektaklyje trukdžiai man padeda išgyvent, įsijausti, įsileisti medžiagą į save. Na, bent šįvakar. Kai viskas gerai, atrodo, viskas eina sava vaga ir nereikia padėti dar savo išgyvenimu spektakliui būt, tačiau kai kažkas ne taip - jauti pareigą būti trigubai stipriau nei iki tol buvai.
Gal viskas taip ir turėjo būti - juk poryt Teatro diena. Taip simboliškai išgyvenau savąją teatro dieną, savąją šventę - iš tiesų, šventė viduje. Nes esu sulipdyta ir rami. Iki kitos Žuvėdros.
Stebi spektaklį ir jauti, kad jis ramina, įneša gaivaus oro, tikėjimo savimi, teatru ir, svarbiausia, savimi teatre, vėl gali eiti nesuklupdamas, tokia emocija - viską geri į save ir viską nuosekliai priimi, niekam nebesipriešini. Turbūt tik sudužę žmonės moka šitaip žiūrėti spektaklius, nebeturi jėgų kapanotis po medžiagą, tik noriai priimti ir suteikti jai galimybę save pataisyti.
Tokia išėjau - su mintimi, kad parašysiu. Jokiu būdu ne recenziją, iki šios dar prireiks ilgai stebėti, gaudyti momentus, rinkti informaciją, uoliai mokytis ir sekti save ir patį spektaklį - kartais leidžiant save pasiglemžti visiškai kaip šiandieną, o kartais tarsi iš šono juo gyvenant. Noriu IŠSIRAŠYTI (labai atliepiantis šią būseną žodis, kas kad visai netaisyklingas). Iškalbėti emocijas, iššaukti jausmus, išgvildenti mintis, su kuriomis, žinau, nebenueisiu miegoti. Bent ne šiąnakt.
Pirmas kartas prilygo mažyčiam stebėjimui, susipažinimui, išiestai rankai, supratau, kad šitai negali būti negenealu, bet klausimai kibojo ore be atsako. Kiti kartai iki trečio priminė kelionę į kalnus - keliauji, kad pamatytum gražų spektaklį ir įkvėptum tyro gurkšnio, leidau sau ilgai galvoti, mąstyti, nepuoliau teisti arba išteisinti, nes žinojau, kad tik stebėdama ir mokydamamasi (iš stebėjimo ir savistabos bei refleksijos) galiu pasiekti tikslą. Kartai iki septinto prilygo skoniui, kurį jau tiek daug kartų išragavusi, noriai ragauju vėl - nes skanu, nes noriu, nes įsiskiepijau pagaliau - tik šitaip išmoksiu ir atrasiu. Septintas -čiakrų atsivėrimai. Kažkokia mistinė kelionė, iš kurios grįžęs nerandi žodžių, tik jausmą, kuris daug stipresnis už žodžius.
Aš galiu numirti dėl antros spektaklio dalies. Taip, galiu numirti ir visai neslėpsiu. Ir šiandien ji man atvėrė viską, kam čia ėjau, kam stebėjau, kam grįžusi verkdavau ir šypsodavausi, kam išeidavau nebeturinti žodžių arba kaip tik tiek daug jų turinti, tik nežinanti, kam juos adresuoti ir kokia forma. Ir dabar nežinau.
Keisčiausias dalykas - kai į šį spektaklį einu laiminga iki negalėjimo, jis manęs nepaliečia, na, gal tik nežymiai sutrikdo, sukelia minčių. Tačiau kai einu tik todėl, kad žinau, kad reikia, tačiau be jokios šviesos akyse, tada jis mane prikelia gyventi. Taip, gal ir utopiškai čia viskas skamba, bet vien tai, kad labai tikiu teatru ir šiandien tai dar kartą įsisamoninau, tikiu, galutinai ir visiems laikams, turbūt irgi yra utopija.
Neleisiu sau rašyti apie spektaklio momentus, režisūrą, vaidybą ir visus kitus elementus, dar per daug viskam reikia nusigulėti. Bet man ramu, nes kada nors parašysiu. Tikrai. Dabar tik gyvenu jausmu, kuris daug stipresnis už kažkokius žodžius ar elementų įvardijimus.
Dabar žinau, kam ir dėl ko esu. Ir mano šukės tapo stipriai sulipdytu jausmu, stiprybe ir ramuma, kurios mane guos, kai neberasiu jėgų šitaip būti.
Ir dar vienas paradoksas - šiame spektaklyje trukdžiai man padeda išgyvent, įsijausti, įsileisti medžiagą į save. Na, bent šįvakar. Kai viskas gerai, atrodo, viskas eina sava vaga ir nereikia padėti dar savo išgyvenimu spektakliui būt, tačiau kai kažkas ne taip - jauti pareigą būti trigubai stipriau nei iki tol buvai.
Gal viskas taip ir turėjo būti - juk poryt Teatro diena. Taip simboliškai išgyvenau savąją teatro dieną, savąją šventę - iš tiesų, šventė viduje. Nes esu sulipdyta ir rami. Iki kitos Žuvėdros.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)