Liežuvis puikiai vartos tavo burnoje.
Tik žodžiuose minties prasmingos nematau.
Po teatro naktų, kuomet grįžti laiminga namo, po nesustabdomo premjerų laukimo, kuomet prieš teatrą visa kita bent trumpam netenka prasmės, supratau savo klaidą - rašydama čia aš per daug remiuosi jausmu, žiūrėdama spektaklį pernelyg įsijaučiu ir tada jau viskas - jei buvo jausmas, tikiu, buvo ir visa kita. Buvo gerai. O paskaičius kitų recenzijas suprantu, kad jose žaidžia tik blaivus vertinimas, aiškus mąstymas ir pastabos, kurių net verkdamas neturi pamiršti užsirašyti. O man gali nebūti puikios vaidybos, nepamirštamos režisūros, gali kažkuo užkliūti scenografija ar net muzika eiti per ausis, bet jei yra jausmas, kurį pajauti taip stipriai, kad net sudrebi žiūrovo kėdėje - iš kur paimsi stiprybės vertinti aiškiai, blaiviai, bejausme širdimi? Te man atleidžia Dionisas, kitaip nemoku.
„Bakchantės“ tik antrąją premjeros dieną man pasidavė - žaidėme ilgai. Slėpėsi nuo manęs, neleido man užmigti, ėjo pirma manęs. Sugavau, pajuokavau - arba tu, arba aš. Patikėjo. Po to - ilgi gvildenimai, pjesės skaitymai, klausimai tiems, kurie žino atsakymus ir vėl vėl vėl bemiegės naktys.
Spektaklis sukrečia iš visų pusių. Čia nebelieka pojūčio, kad laikas bėga, nes čia jis - sustojęs dviems valandoms. Viską išgyveni iki drebėjimo, o paklausta, ką manai apie spektaklį, negali pasakyti ničnieko, nes viskas dar per daug šviežia, per daug skauda ir per daug artima. Reikia, kad nutoltų, aprimtų, reikia duoti laiko spektakliui apsigyventi širdyje. O po to - taip, buvo geras, yra geras, bus geras.
Čia Bakchančių choras - lyg antrasis mes, viską vertinantys, pastebintys, matantys. Jos lyg Dioniso prieglobstis, pastogė ir namai. Kiekviena tokia skirtinga ir kiekviena sava, kiekviena nešanti kitą žodį ir kitą mintį. Jų skirtingumas - jų stiprybė. Ir kai rūšiuoja šiukšles, ir kai Pentėjaus galva pamaunama ant koto - išlieka savimi ir vertina savaip. Kiekviena stebi iš kito kampo ir taip papildydamos viena kitą jos tampa tvirtu kumščiu.
Trys Dionisai - neslėpsiu, nuostabus režisūrinis sprendimas. Kai visi trys suguža į sceną, atrodo, nuo įtampos plyš sienos ir viskas apsivers aukštyn kojomis, Nedrįsti spėlioti, kas bus toliau, nors viską juk žinai. Daina, šokis ir vaidyba - tikrų tikriausias dievas.
Pentėjas, netikintis dievų galia - čia lyg šiuolaikinio pasaulio atspindys. „Akropolio“ raidės, šiukšlės, nuolaidos ir akcijos - viskas kalba apie dabartinius mus, susvetimėjusius ir suakropolėjusius, neberandančius laiko vienas kitam pasakyti gero žodžio ir nebevaikštančius po miškus, nes gi patys juos ir užteršėme šiukšlėmis. Ne veltui finišo tiesiojoje būtent jo galva ant koto ir senelio surinkti kaulai - pamoka visiems mums.
Dionisas šiuo spektakliu mums atneša didelį kerštą už viską, ką padarėme blogai, o blogai darėme viską. Net nepasigaili paskutinę sekundę prašomas - per daug sudirginome dievą, įskaudinome, naudojomės jo gerumu. Kur dėsimės dabar? Kerštą gavome, bausmę irgi, dievų stiprybe, rodos, pagaliau patikėjome, tik kur dingsime su savo nežabotu orumu ir begaliniu ego?
Išsipildo, ko niekas nelaukia,
O tai, ko tikėjos visi, neįvyksta išvis.
2013 m. balandžio 27 d., šeštadienis
2013 m. balandžio 20 d., šeštadienis
Akmuo 2012-03-15
Jei viešai nesiskelbi, dar nereiškia, kad neturi paslapčių.
„Kai nori pasakyti, kad teatras tau yra viskas, tik nemoki jame gyventi, kai nori parodyti kad teatru kvėpuoji, bet niekas nemato, kad be jo dusti...“ (M.A.) Ačiū autorei, kad išsakė tai, kas manyje visą laiką skraidė be vietos ir be įvardijimo.
Apie aktorius daug čia niekad nerašiau. Galbūt maniau, kad čia vieta spektaklio esmei ir kilusiems klausimams, o ne tiems, kurie mėnesių mėnesius tuo spektakliu gyveno, valgė ir miegojo, stebėjo žmonių eisenas, kad atrastų tinkančią saviškiam personažui, ir nuo ryto iki ryto - buvo scenoj? Nežinau, kas ir kaip, bet šiandien noriu parašyti apie tuos, kurių profesija jau senų senovėj turėtų būti rašoma iš didžiosios raidės. Ir dar pabraukta. Kad esantys toli nuo teatro suprastų - jie čia atėję tam, kad mes, žiūrovai, būtume laimingesni... Nes kaip kitaip pateisinti begalinį priklausymą nuo režisierių ir net nuo žiūrovų (nes jie truputį savimi gali padėti spektakliui arba jį sutrukdyti), kuo užglaistyti naktis, kuriomis net sapnuodamas kartojiesi personažų tekstus? Kokią sąžinę ir dvasią reikia turėti, kad visą ją galėtum atiduoti žmonijai ir scenai? Net ir po kelių dešimčių metų turbūt matysi tas grimerines, veidrodžius ir siaurus koridorius, kuriuose tik labai retais atvejais būdavo skendinti tyla... Aš nežinau, kokiam stipriam savyje reikia būti, kad galėtum tapti ir ilgai ilgai išgyventi būnant Aktoriumi. Jau gimstant reikia su savimi atsinešti pašaukimą. Ir to tikrai neužteks - niekas po spektaklių ir premjerų maratono nepaklaus, iš kur turi tokią stiprią valią, jėgų, pasišventimo ir noro. N.O. sakė - nebūkit, vaikai, aktoriais, kaip galima išlikti švariam, jei vaidini banditą ar vagį? Sunku sunku. Kai M.B. prieš keturis metus, atsakydama į mano interviu klausimus, sakė, kad nėra sunkesnės profesijos nei aktoriaus, netikėjau. Tikrai. Galvojau, scena, gerbėjai, bohema, gėlės, vynas - ar rastum apie ką daugiau svajoti? Ir tik praėjus daugeliui metų, dabar jau suprantu, kad nėra sunkesnės profesijos nei artisto. Scena, gėlės, plojimai - tik žiedeliai. Visa kita - sunku begaliniai. Turėtume gerbti, mylėti ir branginti. Rašau pageltusiame įraše - ačiū, kad buvot, esat ir būsit. Ir tuo pačiu - ačiū, V.Š., kad buvai....
„Akmuo“ matytas tiek kartų, kad siužetas tiesiog įaugęs į širdį. Kai pirmą kartą pamačiau, galvojau, pratylėsiu amžinybę. Tyla po spektaklio - geriausia, kas begali būti.
Čia susipina metai, istorijos tarpsniai ir smėlis su moliu. Viskas nenuoseklu, bet pasibaigus spektakliui - susidėlioja į įvykių grandinę su visomis galūnėmis ir taškais. Klausimai lieka, bet gal būtų blogiau, jei jų neliktų?
Kaip stipriai reikia mylėti savo žmogų, kad net jam savo noru išėjus iš gyvenimo, metai iš metų, nepaisant sąžinės priekaištų, kartotum, kad jis buvo didvyris? Čia atsiveria daug paslapčių, kurios, atrodo, taip norėtųsi, kad būtų nutylėtos, paslėptos, užspaustos tarp lūpų. Čia griūna šeima - čia statosi.
Ieškau pasiteisnimų žiūrėdama spektaklį. Kas kartą. Čia geras vardas svarbiau už ramų vidų ir senelio palikimas - turbūt brangu iki skausmo, nors ir tas - susikurtas pačių. Čia visi neranda savo vietos, vis kažko ieško, visų akyse - nesibaigiančios paieškos ir klausimai. Šeimos istorija lygi pasaulio istorijai. Metai keičiasi, su jais ir suvokimas, ir norai, ir mintys.
Spektakly kiekvienas žodis ir daiktas kalba už save. Net akmuo ir puodeliai turi savo siužetinę liniją. Viskas išnaudota. Čia mano akis atveria režisierius A.J., ligšiol nepaliekantis ramybėje savo pastatytais spektakliais. Bet pamatyti spektaklį prieš metus ir juo dar tebegyventi - sakysi, nuodėmė? Tik nuostabiausia, kas galėtų būti. Ir tai man davė pamokas - sąžinė ir tiesa svarbesnė už šeimos susikurtą didvyrį.
Atėjau pasiimti savo 15 plytelių aukščiausios kokybės vakarietiško šokolado.
Aš noriu suigrąžinti savo gyvenmą!
„Kai nori pasakyti, kad teatras tau yra viskas, tik nemoki jame gyventi, kai nori parodyti kad teatru kvėpuoji, bet niekas nemato, kad be jo dusti...“ (M.A.) Ačiū autorei, kad išsakė tai, kas manyje visą laiką skraidė be vietos ir be įvardijimo.
Apie aktorius daug čia niekad nerašiau. Galbūt maniau, kad čia vieta spektaklio esmei ir kilusiems klausimams, o ne tiems, kurie mėnesių mėnesius tuo spektakliu gyveno, valgė ir miegojo, stebėjo žmonių eisenas, kad atrastų tinkančią saviškiam personažui, ir nuo ryto iki ryto - buvo scenoj? Nežinau, kas ir kaip, bet šiandien noriu parašyti apie tuos, kurių profesija jau senų senovėj turėtų būti rašoma iš didžiosios raidės. Ir dar pabraukta. Kad esantys toli nuo teatro suprastų - jie čia atėję tam, kad mes, žiūrovai, būtume laimingesni... Nes kaip kitaip pateisinti begalinį priklausymą nuo režisierių ir net nuo žiūrovų (nes jie truputį savimi gali padėti spektakliui arba jį sutrukdyti), kuo užglaistyti naktis, kuriomis net sapnuodamas kartojiesi personažų tekstus? Kokią sąžinę ir dvasią reikia turėti, kad visą ją galėtum atiduoti žmonijai ir scenai? Net ir po kelių dešimčių metų turbūt matysi tas grimerines, veidrodžius ir siaurus koridorius, kuriuose tik labai retais atvejais būdavo skendinti tyla... Aš nežinau, kokiam stipriam savyje reikia būti, kad galėtum tapti ir ilgai ilgai išgyventi būnant Aktoriumi. Jau gimstant reikia su savimi atsinešti pašaukimą. Ir to tikrai neužteks - niekas po spektaklių ir premjerų maratono nepaklaus, iš kur turi tokią stiprią valią, jėgų, pasišventimo ir noro. N.O. sakė - nebūkit, vaikai, aktoriais, kaip galima išlikti švariam, jei vaidini banditą ar vagį? Sunku sunku. Kai M.B. prieš keturis metus, atsakydama į mano interviu klausimus, sakė, kad nėra sunkesnės profesijos nei aktoriaus, netikėjau. Tikrai. Galvojau, scena, gerbėjai, bohema, gėlės, vynas - ar rastum apie ką daugiau svajoti? Ir tik praėjus daugeliui metų, dabar jau suprantu, kad nėra sunkesnės profesijos nei artisto. Scena, gėlės, plojimai - tik žiedeliai. Visa kita - sunku begaliniai. Turėtume gerbti, mylėti ir branginti. Rašau pageltusiame įraše - ačiū, kad buvot, esat ir būsit. Ir tuo pačiu - ačiū, V.Š., kad buvai....
„Akmuo“ matytas tiek kartų, kad siužetas tiesiog įaugęs į širdį. Kai pirmą kartą pamačiau, galvojau, pratylėsiu amžinybę. Tyla po spektaklio - geriausia, kas begali būti.
Čia susipina metai, istorijos tarpsniai ir smėlis su moliu. Viskas nenuoseklu, bet pasibaigus spektakliui - susidėlioja į įvykių grandinę su visomis galūnėmis ir taškais. Klausimai lieka, bet gal būtų blogiau, jei jų neliktų?
Kaip stipriai reikia mylėti savo žmogų, kad net jam savo noru išėjus iš gyvenimo, metai iš metų, nepaisant sąžinės priekaištų, kartotum, kad jis buvo didvyris? Čia atsiveria daug paslapčių, kurios, atrodo, taip norėtųsi, kad būtų nutylėtos, paslėptos, užspaustos tarp lūpų. Čia griūna šeima - čia statosi.
Ieškau pasiteisnimų žiūrėdama spektaklį. Kas kartą. Čia geras vardas svarbiau už ramų vidų ir senelio palikimas - turbūt brangu iki skausmo, nors ir tas - susikurtas pačių. Čia visi neranda savo vietos, vis kažko ieško, visų akyse - nesibaigiančios paieškos ir klausimai. Šeimos istorija lygi pasaulio istorijai. Metai keičiasi, su jais ir suvokimas, ir norai, ir mintys.
Spektakly kiekvienas žodis ir daiktas kalba už save. Net akmuo ir puodeliai turi savo siužetinę liniją. Viskas išnaudota. Čia mano akis atveria režisierius A.J., ligšiol nepaliekantis ramybėje savo pastatytais spektakliais. Bet pamatyti spektaklį prieš metus ir juo dar tebegyventi - sakysi, nuodėmė? Tik nuostabiausia, kas galėtų būti. Ir tai man davė pamokas - sąžinė ir tiesa svarbesnė už šeimos susikurtą didvyrį.
Atėjau pasiimti savo 15 plytelių aukščiausios kokybės vakarietiško šokolado.
Aš noriu suigrąžinti savo gyvenmą!
2013 m. balandžio 16 d., antradienis
Diagnozė - metamorfozė 2013-04-14
O tu, sūnau, vaikystės pamokos neišmokai.
Kai ateina riba - eiti tolyn ar išrauti teatrą iš savo gyvenimo visam laikui? Jie sakė, kad jis per daug įaugęs į mano kraują, tiesiog įsisiurbęs, peržengęs manyje visas ribas ir nuostatas, kutenantis mano kiekvieną odos lopinėlį. Aš tyliu ir jaučiuosi kalta. Kad taip arti teatrą prisileidau, atsidaviau visa esybe nespėjusi net kveptelėti, atidaviau jam visą jausmą, šilumą, vakarus, miego laiką... Sakysi, kad tu neleidai jam taip išsikeroti savy - myli, bet neleidai. O aš ne tik leidau, bet ir skatinau - pasiimk mane visą. Ir kad ir kiek kartų bandydavau šiuos santykius nutraukti, teatras mane sustabdydavo, sakiau - taigi čia ženklas, kad jam manęs dar reikia. Tu bent pats tiki, kad čia ženklas? Rinkis pats, kur pasukti. Pats rodyk kryptį. Vis tiek, jei leisi dar likti, įsisiurbsi iki begalybės, o jei ne - paliksi žymes ir antspaudus, kurie šešerius teatro metus primins ilgai ilgai.
„Nuosprendis - metamorfozė“ - negilus, bet tvirtas. Nuosprendį čia priima tvirtai, nors, rodos, galėtų bent stabtelėti ties paskutiniąja apsisprendimo sekunde, bent suabejoti ar teisingai priima savąją lemtį, ar ne per greit taria lemtingą žodį. Bet ne. Viskas tvirtai, greitai, stipriai.
Ašaros ir teatras. Iki šiol kasdien kažkiek laiko skirdama recenzijoms, nei vienoje nesu atradusi, kad būtų rašoma apie aktorių-personažų ašaras. O man ašaros visada atrodė kertinis taškas, jautriausias momentas, viso ko viršukalnė, kuri sudrumsčia siužetą arba kaip tik padeda sutalpinti taškus ant raidžių i. Kai per „Akmenį“ pravirksta Heidrun, kai Laurynas„Katedroj“ verkia iš nevilties, kai „Helveio naktis“ prapliumpa ašaromis, kurios net nusilenkinėjant žiūrovams vis dar rieda, kai „Meistriškumo pamokoje“ Maria Callas pravirksta prisiminusi praeitį ir ilgai ilgai rauda, „Meistro Solneso“ Alina braukia ašaras prie mažos liepsnelės, o „Altorių šešėly“ Liucija rauda netekusi sūnelio, aš irgi verkiu, nes ašarų dėka man spektaklis - lyg mažas atradimas tampa. Imu tikėti viskuo, ką scenoje matau ir niekas neleidžia suabejoti - viskas tikra, išgyventa, išjausta, kai verkia personažas - ar rasi prie ko prikibti, ar nepamirši savo profesinės ligos stebėti spektaklių niaunsus nepaisant savų jausmų, ar išdrįsi pamesti savo jautrumą? Neišdrįsi, neišdrįsi. Todėl pravirkus prokurorei šiame spektakly suskambėjo mano jautrumas - patikėjau viskuo, ką matau.
Dabartis, praeitis, dabartis - čia daug keliaujama. keliaujama taip ilgai, kol suyra viskas, ką kiekvienas dar brangaus turėjo. Sesuo ir tėvas netenka sūnaus ir brolio, galiausiai išeina ir dukra, o tu kur, žmogau, eisi? Kad neturi, kur eiti...
Čia metamorfozė - nuimtos kaukės, parodytas visiškas atvirumas, net skauda bežiūrint. Koks atviras ir blogas turi būti, kad tavęs imtų nekęsti net tavo paties šeima? Kruvinu veidu, tuščiu skrandžiu, akimis, kurios tik po visko drįsta pažiūrėti tiesiai, atviru žodžiu, kurie smaugia lyg virvė kaklą. Kur save padėsi? Sulysusį, atvėrusį savąjį pasaulį kitiems, jeigu ir vertą kažko daugiau nei niekas, tai tik sau pačiam. Kiekvienas judesys čia įgauna kitą prasmę. Kiekvienas žodis - lyg atodūsis.
P.I. užima vis didesnę vietą mano teatrinėje spintoje. Leidžia sau jaukiai įsitaisyti didžiulėje lentynoje. Dabar jo aukso amžius ir aš tuo džiaugiuosi. Šių metų atradimas-režisierius atrastas, braižas taip primenantis O.K., premjera po premjeros - auksas auksas.
-Aš negaliu mylėti, aš nemoku mylėti, esu dvasiškai silpnas mylėti. - ištaria jis.
Ji pribėgusi stipriai pabučiuoja.
-Viskas su jumis gerai - tik tiek pasako.
Kai ateina riba - eiti tolyn ar išrauti teatrą iš savo gyvenimo visam laikui? Jie sakė, kad jis per daug įaugęs į mano kraują, tiesiog įsisiurbęs, peržengęs manyje visas ribas ir nuostatas, kutenantis mano kiekvieną odos lopinėlį. Aš tyliu ir jaučiuosi kalta. Kad taip arti teatrą prisileidau, atsidaviau visa esybe nespėjusi net kveptelėti, atidaviau jam visą jausmą, šilumą, vakarus, miego laiką... Sakysi, kad tu neleidai jam taip išsikeroti savy - myli, bet neleidai. O aš ne tik leidau, bet ir skatinau - pasiimk mane visą. Ir kad ir kiek kartų bandydavau šiuos santykius nutraukti, teatras mane sustabdydavo, sakiau - taigi čia ženklas, kad jam manęs dar reikia. Tu bent pats tiki, kad čia ženklas? Rinkis pats, kur pasukti. Pats rodyk kryptį. Vis tiek, jei leisi dar likti, įsisiurbsi iki begalybės, o jei ne - paliksi žymes ir antspaudus, kurie šešerius teatro metus primins ilgai ilgai.
„Nuosprendis - metamorfozė“ - negilus, bet tvirtas. Nuosprendį čia priima tvirtai, nors, rodos, galėtų bent stabtelėti ties paskutiniąja apsisprendimo sekunde, bent suabejoti ar teisingai priima savąją lemtį, ar ne per greit taria lemtingą žodį. Bet ne. Viskas tvirtai, greitai, stipriai.
Ašaros ir teatras. Iki šiol kasdien kažkiek laiko skirdama recenzijoms, nei vienoje nesu atradusi, kad būtų rašoma apie aktorių-personažų ašaras. O man ašaros visada atrodė kertinis taškas, jautriausias momentas, viso ko viršukalnė, kuri sudrumsčia siužetą arba kaip tik padeda sutalpinti taškus ant raidžių i. Kai per „Akmenį“ pravirksta Heidrun, kai Laurynas„Katedroj“ verkia iš nevilties, kai „Helveio naktis“ prapliumpa ašaromis, kurios net nusilenkinėjant žiūrovams vis dar rieda, kai „Meistriškumo pamokoje“ Maria Callas pravirksta prisiminusi praeitį ir ilgai ilgai rauda, „Meistro Solneso“ Alina braukia ašaras prie mažos liepsnelės, o „Altorių šešėly“ Liucija rauda netekusi sūnelio, aš irgi verkiu, nes ašarų dėka man spektaklis - lyg mažas atradimas tampa. Imu tikėti viskuo, ką scenoje matau ir niekas neleidžia suabejoti - viskas tikra, išgyventa, išjausta, kai verkia personažas - ar rasi prie ko prikibti, ar nepamirši savo profesinės ligos stebėti spektaklių niaunsus nepaisant savų jausmų, ar išdrįsi pamesti savo jautrumą? Neišdrįsi, neišdrįsi. Todėl pravirkus prokurorei šiame spektakly suskambėjo mano jautrumas - patikėjau viskuo, ką matau.
Dabartis, praeitis, dabartis - čia daug keliaujama. keliaujama taip ilgai, kol suyra viskas, ką kiekvienas dar brangaus turėjo. Sesuo ir tėvas netenka sūnaus ir brolio, galiausiai išeina ir dukra, o tu kur, žmogau, eisi? Kad neturi, kur eiti...
Čia metamorfozė - nuimtos kaukės, parodytas visiškas atvirumas, net skauda bežiūrint. Koks atviras ir blogas turi būti, kad tavęs imtų nekęsti net tavo paties šeima? Kruvinu veidu, tuščiu skrandžiu, akimis, kurios tik po visko drįsta pažiūrėti tiesiai, atviru žodžiu, kurie smaugia lyg virvė kaklą. Kur save padėsi? Sulysusį, atvėrusį savąjį pasaulį kitiems, jeigu ir vertą kažko daugiau nei niekas, tai tik sau pačiam. Kiekvienas judesys čia įgauna kitą prasmę. Kiekvienas žodis - lyg atodūsis.
P.I. užima vis didesnę vietą mano teatrinėje spintoje. Leidžia sau jaukiai įsitaisyti didžiulėje lentynoje. Dabar jo aukso amžius ir aš tuo džiaugiuosi. Šių metų atradimas-režisierius atrastas, braižas taip primenantis O.K., premjera po premjeros - auksas auksas.
-Aš negaliu mylėti, aš nemoku mylėti, esu dvasiškai silpnas mylėti. - ištaria jis.
Ji pribėgusi stipriai pabučiuoja.
-Viskas su jumis gerai - tik tiek pasako.
2013 m. balandžio 15 d., pirmadienis
Hamletas mirė. Gravitacijos nėra. 2013-04-03
Atsiranda žmogus, o su juo - ir prasmė.
Kalbi su žmogumi apie teatrą ir jo akys dega. Dega teatru. Visos rainelės išgaviruotos ta liepsna, o akies obuolys - rodos, tuoj sprogs iš tos meilės. Viskas įgauna kitą prasmę, „įsirašai“ pokalbį į atmintį, dėkoji likimui už suteiktą minutę malonės. Nė už ką neiškeisčiau, neparduočiau, neišmainyčiau. Dabar jau pradedu suprasti, kad pokalbiai teatre - bene svarbiausia visuose proceso etapuose, visuose užbaigimų jauduliuose, visuose pradžių atskaitos taškuose. Net ir gėlę teikiant turi kažką pasakyti, kitaip - nėra prasmės. kam reikalingas tuščias bežodis sąmojis? Kas supras tuščią žvilgsnį? Teatre reikia kalbėtis. Išsakyti, iškalbėti skaudamą žodį, pasakyti, ką galvoji (nes kada daugiau?), pagirti ir pasidžiaugti kartu, nes, kaip sakė A. T., teatras mažas ir jame reikia žodžių bei žmonių, už kurių galima būtų laikytis ir į kuriuos galima būtų atsiremti.
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra.“ mane labai ilgai sekiojo, turbūt todėl ir negalėjau iškalbėti čia savo bėgančių minčių, sekė iš paskos, kai eidavau namo ir atmerkdavo man akis, kai jau, rodos, pagaliau užmigdavau ligi ryto.
Tai spektaklis,kuriame yra viskas, o kartu - nieko nieko. Čia svarbiausias - Hamletas. Truputį juntamas visą spektaklio laiką, pasirinkęs nebūti, atėmęs gravitaciją, o su ja - ir trauką žmogui, šilumą šalia esančiam, jausmą, banalų jausmą - meilę. Kur padėti save, kai nėra žmogaus, kuris atneštų prasmę, o svarbiausia - nėra jausmo, kad to žmogaus išvis reikia? Į kokį kampą nukišti savo principus ir vertybių sustabarėjusią skalę, kai po močiutės mirties, nuo laiptų nuimi virvutę, kurią pats ir ištempei, kad senoji nugriūtų ir užsimuštų? Koks tirštas turi būti kraujas, kad pasirinktum būti su tikru broliu atrandant naują Dievą? Kaip susigyventi su tuo, kad jauni miršta, o seni - švenčia gimtadienius? Čia klausimų milijonas, o atsakymai ateina retai ir be galo nenoriai.
Dvi poros ir ryškus ryškus kontrastas.Vieni - atradę vienas kitą, laimingi (nors kas čia žino?), tikri tuo, kad gyvenimas pasirinko būtent juos ir viskas jiems čia džiaugsminga, laisva, artima. Kita pora - tie, kurių gyvenimas anaiptol nepanoro rinktis, bet turbūt jiems jo ir nereikia. Jiems - dangus yra aparatas, kuris tau išmeta popierėlį su numerėliu, o jeigu tu, tamsta, jo negavai, vadinas, tavęs šiame pasaulyje iš viso nėra ir nereikia net, kad būtų.. Tiems nesantiems reikėtų pranešti, kad jų nėra? Nes kitaip ir vėl klausimas- kaip susigyventi su tuo, kad tavęs čia nėra? Na, arba kitaip - yra, bet nereikia? Čia brolis ir sesuo lieka tik patys su savimi - atleiskit, ašys pasisuko jiems nepatogiu kampu...
Priešpaskutinė scena su tėvu žudiku - o ko daugiau reikėjo tikėtis? Kruvinos užuolaidos, motina tualete, giminė, kurios genuose - plyštanti galva. Gravitacija pralaimėjo, gyvenimas vėl iškėlė pergalės vėliavą.
O tu manai -
Gausi iš dangaus savąjį numerį?
Ar susitaikysi su nebūtim?...
Kalbi su žmogumi apie teatrą ir jo akys dega. Dega teatru. Visos rainelės išgaviruotos ta liepsna, o akies obuolys - rodos, tuoj sprogs iš tos meilės. Viskas įgauna kitą prasmę, „įsirašai“ pokalbį į atmintį, dėkoji likimui už suteiktą minutę malonės. Nė už ką neiškeisčiau, neparduočiau, neišmainyčiau. Dabar jau pradedu suprasti, kad pokalbiai teatre - bene svarbiausia visuose proceso etapuose, visuose užbaigimų jauduliuose, visuose pradžių atskaitos taškuose. Net ir gėlę teikiant turi kažką pasakyti, kitaip - nėra prasmės. kam reikalingas tuščias bežodis sąmojis? Kas supras tuščią žvilgsnį? Teatre reikia kalbėtis. Išsakyti, iškalbėti skaudamą žodį, pasakyti, ką galvoji (nes kada daugiau?), pagirti ir pasidžiaugti kartu, nes, kaip sakė A. T., teatras mažas ir jame reikia žodžių bei žmonių, už kurių galima būtų laikytis ir į kuriuos galima būtų atsiremti.
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra.“ mane labai ilgai sekiojo, turbūt todėl ir negalėjau iškalbėti čia savo bėgančių minčių, sekė iš paskos, kai eidavau namo ir atmerkdavo man akis, kai jau, rodos, pagaliau užmigdavau ligi ryto.
Tai spektaklis,kuriame yra viskas, o kartu - nieko nieko. Čia svarbiausias - Hamletas. Truputį juntamas visą spektaklio laiką, pasirinkęs nebūti, atėmęs gravitaciją, o su ja - ir trauką žmogui, šilumą šalia esančiam, jausmą, banalų jausmą - meilę. Kur padėti save, kai nėra žmogaus, kuris atneštų prasmę, o svarbiausia - nėra jausmo, kad to žmogaus išvis reikia? Į kokį kampą nukišti savo principus ir vertybių sustabarėjusią skalę, kai po močiutės mirties, nuo laiptų nuimi virvutę, kurią pats ir ištempei, kad senoji nugriūtų ir užsimuštų? Koks tirštas turi būti kraujas, kad pasirinktum būti su tikru broliu atrandant naują Dievą? Kaip susigyventi su tuo, kad jauni miršta, o seni - švenčia gimtadienius? Čia klausimų milijonas, o atsakymai ateina retai ir be galo nenoriai.
Dvi poros ir ryškus ryškus kontrastas.Vieni - atradę vienas kitą, laimingi (nors kas čia žino?), tikri tuo, kad gyvenimas pasirinko būtent juos ir viskas jiems čia džiaugsminga, laisva, artima. Kita pora - tie, kurių gyvenimas anaiptol nepanoro rinktis, bet turbūt jiems jo ir nereikia. Jiems - dangus yra aparatas, kuris tau išmeta popierėlį su numerėliu, o jeigu tu, tamsta, jo negavai, vadinas, tavęs šiame pasaulyje iš viso nėra ir nereikia net, kad būtų.. Tiems nesantiems reikėtų pranešti, kad jų nėra? Nes kitaip ir vėl klausimas- kaip susigyventi su tuo, kad tavęs čia nėra? Na, arba kitaip - yra, bet nereikia? Čia brolis ir sesuo lieka tik patys su savimi - atleiskit, ašys pasisuko jiems nepatogiu kampu...
Priešpaskutinė scena su tėvu žudiku - o ko daugiau reikėjo tikėtis? Kruvinos užuolaidos, motina tualete, giminė, kurios genuose - plyštanti galva. Gravitacija pralaimėjo, gyvenimas vėl iškėlė pergalės vėliavą.
O tu manai -
Gausi iš dangaus savąjį numerį?
Ar susitaikysi su nebūtim?...
2013 m. balandžio 8 d., pirmadienis
Meistriškumo pamoka 2013-04-04
Ką Jūs, žmonės, be mūsų, artistų?
Čia tik šiaip klausimas, pamąstymui...
Pajaučiau, kad po kiekvieno spektaklio prireikia vis daugiau laiko išrinkti žodžius, kuriuos noriu išdėstyti čia ir iš jų suformuluoti sakinius, kad vis ilgiau užtrunka paieškos, procesas, kažkaip nejučia prailgo kelias, anksčiau atrodęs be galo trumpas. Dabar man neužtenka pažiūrėti spektaklį - reikia perskaityti pjesę po spektaklio ir prieš, dėlioti mintis galvoje ir sąsiuviny, klausti kitų nuomonės, diskutuoti, žiūrėti spektaklį dar ir dar kartą, kad nesekiotų jausmas - pamatei, bet kažko nepasiėmei iki galo. O galiausiai - bent trys dienos tylai, o po to - recenzijos, recenzijos, recenzijos. Na, jeigu taip jas galima pavadinti ir jeigu jos dėl to nesupyksta.
„Meistriškumo pamoka“ yra šio sezono didžiausias atradimas. Po jo gyveni dar kelias dienas, o gal ir savaitę (gal ilgiau?) spektakliu ir nebesinori jokių kitų - gali žiūrėti kitus spektaklius, gali ir net tai sau leidi, bet visada visada prieš save matai „Meistriškumo pamoką“ ir visa kita, ką po jos scenoje randi, truputį nebetenka prasmės, nes viską lygini su šiuo spektakliu, tai kaip didžiulis autoritetas, kuriuo pavyzdžiu vis bandai sekti. Po spektaklio sunkiai atrandi sau vietą, esi kupinas įkvėpimo, kuris būna tik po labai labai gerų spektaklių, kai gyveni tik juo ir viskas aplinkui bent trumpam užsimiršta ir nutolsta...
Maria Callas, tikrų tikriausia dainavimo pamoka, nors veikiau - gyvenimo. Kryptys, kuriomis einant daug pasiekė ji, Maria, ir galbūt pasiektume ir mes. Pamokymai, kurių kiekvieną norisi užsirašyti ir niekada nebeištrinti iš galvos. Ašaros akyse tomis akimirkomis, kai Maria triumfuodavo po sudainuotos arijos, kai jai plojo minos žiūrovų, kai ją atleido iš teatro. Viską į save geri, nepraleidi nei sekundės, nei akimirkos.
Aš ligšiol nesuprantu, kaip visą vaidmenį išgyveno N.N. Pustrečios valandos scenoje, kiekvieną sekundę išnaudojant visą save, be sustojimo, non stop, visiškai išbarstant asvo emocijas bei jėgas - ir pamokoje, ir savuose prisimimuose, koks stiprus savy turi būti, kad išsibarstytum būdama Maria Callas, išstovėtum scenoje dvi dalis ir atiduotum save visą žiūrovams? Visas spektaklio krūvis - ant N.N. pečių, visiškai visas. Nepadeda niekas - nei mokinukai - solistai, nei pianistas, nei suoliukas kojoms. Turbūt kaip ir tikrąjai Mariai Callas...
Aš iš tiesų, prisipažinsiu, nemoku parašyti šio spektaklio recenzijos, išsakyti, ką jis man davė, jis tiesiog toks stiprus prieš mane.... Jo stiprybė - didžiausia jo duotybė, o visa kita ateina spektaklio metu. Ir kai išėjusi iš spektaklio, pamirštu visus vakaro planus, nebegaliu mąstyti apie nieką kitą, tik apie tai, ką mačiau scenoje, galvoju, jei pamatyčiau dar kartą, turbūt išsiverkčiau ir viską viską rašyčiausi, tada jau suprantu, kad jokie čia žodžiai neišsakys, ką man davė šitas spektaklis. Kai yra labai labai, tada nebelieka iš viso apibūdinimų, epitetų, minčių ir nutylėjimų. Aš pasiduodu, pirmą kartą per šį sezoną, o gal išvis per visą laiką mano buvimo teatre. Aš tik dėkoju dėkoju dėkoju, kad mano akiraty dar atsiranda tokių darbų, kurie priverčia ne rašyti peikiant ir banaliai giriant, o tylėti žinant, kiek daug tas spektaklis davė.
Bet visgi - finišas. Aplodismentai, N.N. su ašaromis akyse žvilgsniu ir gestais paprašo mūsų paklausyti Marios Callas balso ir plojimų jai... Įsirėžė šis vaizdas manyje labai giliai. Turiu vaizdinę atmintį ir šis vaizdas mano galvoje ilgam išliks įrodymu, kad tokių spektaklių kaip „Meistriškumo pamoka“ - būna.
Nerūpi niekam nei ašaros, nei kiek pagalvių priverkta, nei skausmas,
Esi čia, stovi čia. Ir viskas.
Čia tik šiaip klausimas, pamąstymui...
Pajaučiau, kad po kiekvieno spektaklio prireikia vis daugiau laiko išrinkti žodžius, kuriuos noriu išdėstyti čia ir iš jų suformuluoti sakinius, kad vis ilgiau užtrunka paieškos, procesas, kažkaip nejučia prailgo kelias, anksčiau atrodęs be galo trumpas. Dabar man neužtenka pažiūrėti spektaklį - reikia perskaityti pjesę po spektaklio ir prieš, dėlioti mintis galvoje ir sąsiuviny, klausti kitų nuomonės, diskutuoti, žiūrėti spektaklį dar ir dar kartą, kad nesekiotų jausmas - pamatei, bet kažko nepasiėmei iki galo. O galiausiai - bent trys dienos tylai, o po to - recenzijos, recenzijos, recenzijos. Na, jeigu taip jas galima pavadinti ir jeigu jos dėl to nesupyksta.
„Meistriškumo pamoka“ yra šio sezono didžiausias atradimas. Po jo gyveni dar kelias dienas, o gal ir savaitę (gal ilgiau?) spektakliu ir nebesinori jokių kitų - gali žiūrėti kitus spektaklius, gali ir net tai sau leidi, bet visada visada prieš save matai „Meistriškumo pamoką“ ir visa kita, ką po jos scenoje randi, truputį nebetenka prasmės, nes viską lygini su šiuo spektakliu, tai kaip didžiulis autoritetas, kuriuo pavyzdžiu vis bandai sekti. Po spektaklio sunkiai atrandi sau vietą, esi kupinas įkvėpimo, kuris būna tik po labai labai gerų spektaklių, kai gyveni tik juo ir viskas aplinkui bent trumpam užsimiršta ir nutolsta...
Maria Callas, tikrų tikriausia dainavimo pamoka, nors veikiau - gyvenimo. Kryptys, kuriomis einant daug pasiekė ji, Maria, ir galbūt pasiektume ir mes. Pamokymai, kurių kiekvieną norisi užsirašyti ir niekada nebeištrinti iš galvos. Ašaros akyse tomis akimirkomis, kai Maria triumfuodavo po sudainuotos arijos, kai jai plojo minos žiūrovų, kai ją atleido iš teatro. Viską į save geri, nepraleidi nei sekundės, nei akimirkos.
Aš ligšiol nesuprantu, kaip visą vaidmenį išgyveno N.N. Pustrečios valandos scenoje, kiekvieną sekundę išnaudojant visą save, be sustojimo, non stop, visiškai išbarstant asvo emocijas bei jėgas - ir pamokoje, ir savuose prisimimuose, koks stiprus savy turi būti, kad išsibarstytum būdama Maria Callas, išstovėtum scenoje dvi dalis ir atiduotum save visą žiūrovams? Visas spektaklio krūvis - ant N.N. pečių, visiškai visas. Nepadeda niekas - nei mokinukai - solistai, nei pianistas, nei suoliukas kojoms. Turbūt kaip ir tikrąjai Mariai Callas...
Aš iš tiesų, prisipažinsiu, nemoku parašyti šio spektaklio recenzijos, išsakyti, ką jis man davė, jis tiesiog toks stiprus prieš mane.... Jo stiprybė - didžiausia jo duotybė, o visa kita ateina spektaklio metu. Ir kai išėjusi iš spektaklio, pamirštu visus vakaro planus, nebegaliu mąstyti apie nieką kitą, tik apie tai, ką mačiau scenoje, galvoju, jei pamatyčiau dar kartą, turbūt išsiverkčiau ir viską viską rašyčiausi, tada jau suprantu, kad jokie čia žodžiai neišsakys, ką man davė šitas spektaklis. Kai yra labai labai, tada nebelieka iš viso apibūdinimų, epitetų, minčių ir nutylėjimų. Aš pasiduodu, pirmą kartą per šį sezoną, o gal išvis per visą laiką mano buvimo teatre. Aš tik dėkoju dėkoju dėkoju, kad mano akiraty dar atsiranda tokių darbų, kurie priverčia ne rašyti peikiant ir banaliai giriant, o tylėti žinant, kiek daug tas spektaklis davė.
Bet visgi - finišas. Aplodismentai, N.N. su ašaromis akyse žvilgsniu ir gestais paprašo mūsų paklausyti Marios Callas balso ir plojimų jai... Įsirėžė šis vaizdas manyje labai giliai. Turiu vaizdinę atmintį ir šis vaizdas mano galvoje ilgam išliks įrodymu, kad tokių spektaklių kaip „Meistriškumo pamoka“ - būna.
Nerūpi niekam nei ašaros, nei kiek pagalvių priverkta, nei skausmas,
Esi čia, stovi čia. Ir viskas.
2013 m. balandžio 4 d., ketvirtadienis
Dugne 2013-04-03
Kam žmogui bijoti rytojaus?
Mes gyvename dėl geresnio rytojaus ir tu galbūt gimei dėl mūsų visų laimės.
Pagaliau ryškiai ir aiškiai galiu įvardinti savo mėgstamiausius režisierius, kurio viršūnėje, visai nekeista, pats O.K. Nesispyrioju jo spektaklių traukai, dar šio sezono pradžioje, kai „Išvarymas“ pasiglemžė mane visą be jokio gailesčio, o „Katedros“ laukimas susprogdino visas įtampas ir baimes, kai ištikimai laukiau (ir vis dar laukiu) „Mirandos“, kai sau pasakiau, kad surinksiu visus jo atskaitos taškus ir sudėsiu į visumą, jau tada žinojau, kad O.K. nėra eilinis, nėra praeivis, nėra pakeleivis, kuriam užtektų tik pamojuot pamačius jo spektaklius kartą gyvenime. Jis besąlygiškai stiprus ir jo darbai labai tvirtai tai atspindi. Jis turbūt vienas toks per šimtą metų. Kažkas kažkurią dieną sakė - dabar tu visada būsi lyginamas su O.K, kad ir ką bedarysi, dabar, rytoj, poryt, ilgai ilgai,daugelį metų ir nieko su tuo padaryti negalima. Talentas, talentas. Ir nieko daugiau pridurti nebesinori. Talentas.
Tu čia sėdi labai arti, niekur negali nei pabėgti, nei pasislėpti, viskas pateikiama aiškiai ir be paslapčių, tiesiai į širdį - ir, kaip keista, viską norisi į ją dėtis, dar ir užsirašyti, nesvarbu, kad po to kapanosiesi iš tų minčių visą ateinančią parą. Čia neturi, kur nukreipti žvilgsnio, kur padėti lendančias mintis, nerandi būdo kaip neimti į save prieš pat akis vykstančio gyvenimo niuansų. Ir, nors atrodė, kad išmokau atvirumo su aktoriais pamoką, vis dar gąsdina jų ryšys su žiūrovais spektaklio metu - vieną sekundę norėjau pabėgti, kad daugiau nebekankintų klausimas, kiek reikėjo nusigyvent, kad atsidurtų herojai tokiame dugne, kokias gyvenimo pamokas jie turėjo praleisti, kokius pažymius jiems iš viršaus siuntė, ko jie turėjo netekti, ką išgyventi, kiek to nuodingo permatomo skysčio išgerti, kad atsidurtų šitokioj aklavietėj, kuomet net pats sau prisipažinti, kad suglebai, esi per menkas?
Jie irgi buvo žmonės, normalūs žmonės, jie turėjo namus, žmonas/vyrus, skalsią vakarienę grįžus iš padoraus darbo, o kai kurie dargi aplodismentus, kurie jam prilygo gyvenimo prasmei, ir talentą. Ką jie turi dabar? Paliegusį save, sužlugdytą gyvenimą, gražias akis priešais, prisiminimus, kuriais niekas nenori patikėti, pamokas, kurios, atėjusios per vėlai, parodo, kokie jie galėjo būti stiprūs. Kad ir tostas „Už žmogų“ ir tylus prisipažinimas - aš ne žmogus, aš žmogžudys. Kiek dar tokių? Minios, pilni tramvajai ir metro, tamsūs tuneliai ir tykios gatvių pašvaistės.
Klausimas, nepaleidęs visą spektaklio laiką - ar mes dar ne dugne? Ar tu galėtum prisipažinti, jei staiga suprastumei esąs apačioje, kad pats save ten nuvedei? Ir taip nusivažiavai, kad nebeatmeni net eilėraščio, kuris kažkada atnešdavo aplodismentus ir gerus žodžius. Ilgai svėriau visus prieš ir po, susinepatoginus žiūrėjau į kalbančias akis, svėriau tylą ir garsą - išėjau rami. Mes dar ne dugne.
Spektaklio pabaiga - vieno dugninio jau nebėra, viena siela prabyla į tuštumą su klausimu „Būti ar nebūti?“ lyg kažkas klausytųsi ir tylomis bandytų jam rasti atsakymą. Nėra čia atsakymo. Dugne atsakymų nebūna.
Stipru ir nepatogu.
Stipru ir reikalinga.
Mes gyvename dėl geresnio rytojaus ir tu galbūt gimei dėl mūsų visų laimės.
Pagaliau ryškiai ir aiškiai galiu įvardinti savo mėgstamiausius režisierius, kurio viršūnėje, visai nekeista, pats O.K. Nesispyrioju jo spektaklių traukai, dar šio sezono pradžioje, kai „Išvarymas“ pasiglemžė mane visą be jokio gailesčio, o „Katedros“ laukimas susprogdino visas įtampas ir baimes, kai ištikimai laukiau (ir vis dar laukiu) „Mirandos“, kai sau pasakiau, kad surinksiu visus jo atskaitos taškus ir sudėsiu į visumą, jau tada žinojau, kad O.K. nėra eilinis, nėra praeivis, nėra pakeleivis, kuriam užtektų tik pamojuot pamačius jo spektaklius kartą gyvenime. Jis besąlygiškai stiprus ir jo darbai labai tvirtai tai atspindi. Jis turbūt vienas toks per šimtą metų. Kažkas kažkurią dieną sakė - dabar tu visada būsi lyginamas su O.K, kad ir ką bedarysi, dabar, rytoj, poryt, ilgai ilgai,daugelį metų ir nieko su tuo padaryti negalima. Talentas, talentas. Ir nieko daugiau pridurti nebesinori. Talentas.
Tu čia sėdi labai arti, niekur negali nei pabėgti, nei pasislėpti, viskas pateikiama aiškiai ir be paslapčių, tiesiai į širdį - ir, kaip keista, viską norisi į ją dėtis, dar ir užsirašyti, nesvarbu, kad po to kapanosiesi iš tų minčių visą ateinančią parą. Čia neturi, kur nukreipti žvilgsnio, kur padėti lendančias mintis, nerandi būdo kaip neimti į save prieš pat akis vykstančio gyvenimo niuansų. Ir, nors atrodė, kad išmokau atvirumo su aktoriais pamoką, vis dar gąsdina jų ryšys su žiūrovais spektaklio metu - vieną sekundę norėjau pabėgti, kad daugiau nebekankintų klausimas, kiek reikėjo nusigyvent, kad atsidurtų herojai tokiame dugne, kokias gyvenimo pamokas jie turėjo praleisti, kokius pažymius jiems iš viršaus siuntė, ko jie turėjo netekti, ką išgyventi, kiek to nuodingo permatomo skysčio išgerti, kad atsidurtų šitokioj aklavietėj, kuomet net pats sau prisipažinti, kad suglebai, esi per menkas?
Jie irgi buvo žmonės, normalūs žmonės, jie turėjo namus, žmonas/vyrus, skalsią vakarienę grįžus iš padoraus darbo, o kai kurie dargi aplodismentus, kurie jam prilygo gyvenimo prasmei, ir talentą. Ką jie turi dabar? Paliegusį save, sužlugdytą gyvenimą, gražias akis priešais, prisiminimus, kuriais niekas nenori patikėti, pamokas, kurios, atėjusios per vėlai, parodo, kokie jie galėjo būti stiprūs. Kad ir tostas „Už žmogų“ ir tylus prisipažinimas - aš ne žmogus, aš žmogžudys. Kiek dar tokių? Minios, pilni tramvajai ir metro, tamsūs tuneliai ir tykios gatvių pašvaistės.
Klausimas, nepaleidęs visą spektaklio laiką - ar mes dar ne dugne? Ar tu galėtum prisipažinti, jei staiga suprastumei esąs apačioje, kad pats save ten nuvedei? Ir taip nusivažiavai, kad nebeatmeni net eilėraščio, kuris kažkada atnešdavo aplodismentus ir gerus žodžius. Ilgai svėriau visus prieš ir po, susinepatoginus žiūrėjau į kalbančias akis, svėriau tylą ir garsą - išėjau rami. Mes dar ne dugne.
Spektaklio pabaiga - vieno dugninio jau nebėra, viena siela prabyla į tuštumą su klausimu „Būti ar nebūti?“ lyg kažkas klausytųsi ir tylomis bandytų jam rasti atsakymą. Nėra čia atsakymo. Dugne atsakymų nebūna.
Stipru ir nepatogu.
Stipru ir reikalinga.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)