Po daug daug metų turėsiu mažą lizdą,
Kuriame gyvensiu vienut viena.
Kai paskaičiuoju, kiek pamatau naujų, man dar nematytų, spektaklių per vieną savaitę, man pačiai išspogsta akys. Taip ir norisi sau surėkti - tu gal jau apsiramink? Nebespėju apgalvoti, neberandu laiko skirti bent tris valandas tik mintims apie spektaklį, nes iškart jas užgožia kitas reginys kitoj scenoj. Tada vėl - naktys naktys be miego, o paklausta apie spektaklį, tegaliu tik pasakyti „Nežinau“, nes kaip išsakyti nuomonę apie spektaklį, kuris dar nesusidėliojo nei galvoje, nei širdyje ir viskas, ką iš jo turi savy - tai žodžių nuotrupos, kurių nedrįsi išsakyti arba tiesiog jausmas, kurio niekad neleisi sau išgyventi matant kitiems.
„Berniukas ir žuvėdros“ - nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių.
Jį žiūrint neįmanoma išlikti šaltam, abejingam ir ramiam. Neįmanoma sėdėti ir leisti mintims sklandyti ore - tu visas scenoje, kiekvienas tavo ego čia ir dabar ir tu visas persismelkęs tuo spektaklio kvapu. Negali kitaip. Čia jau nekyla klausimas ar leisti sau išgyventi spektaklio būtį, ar ne - tu visas visas čia ir niekas niekada nepaklaus ar norėjai persismelkti tuo oru ir tomis mintimis, kuriomis rėkia spektaklis. Negali išeiti, palikti, išmesti - jis pernelyg paliečia visą tave ir jį išmesti būtų tas pats, kas atseikėti dalelę savęs ir numesti kažkur į jūros tolį...
Čia viskas atvira ir suaugusiojo akimis, ir vaiko. Vieną akimirką matai save dešimties, kitą - dvidešimties. Norisi atsistoti, pakeisti, sutramdyti, surėkti garsiai, kad viskas bus gerai ir siužeto vingius bent truputį pašvelninti - pernelyg skauda matyti, kaip vaikas bando išgyventi netektis, išėjimus, mamos ligas, o protarpiais - dargi draugystę, šiltas pamokas ir nuoširdumą. Jis dar atviras, pasiryžęs labai daug kam, jaunas, vaikiškai pamišęs ir daug kas jam dar labai svetima, bet gi tai visai nereiškia, kad jis nemoka jausti, išgyventi, patirti. Moka. Ir moka geriau nei tai daro suaugusieji - viską slėpdami net nuo savų vaikų, užsidarę savoje kertelėje, tamsiam kamputy nusivalantys ašaras, nes niekas neturi pamatyti, kad jiems blogai, kad jie slipni, kad pasidavė.... Tas pernelyg akivaizdus skirtumas trumpam grąžina į realybę - prižadi pats sau, kad išgyvensi kaip vaikas, būsi atviras ir tvirtas, nuoširdus ir nebijantis pasirodyti silpnas. Bet suaugusieji čia irgi atlieka didelę rolę - duoda daug gyvenimiškų pamokų, pastato vaikams pamatus ir neuždaro mažojo jausmų į narvą - leidžia išsiverkti, išsibūti, išsilaižyti skaudančias žaizdas. O po to - į gyvenimą, į realybę, kur net palikusiam vyrui galima pasakyti „Ačiū“, kur sūnaus prašoma nusišypsai ir turbūt po truputį pradedi tikėti, kad įveiksi viską, kas neleido mėgautis būtimi.
Žuvėdros čia - vaiko draugai. Kaip dovana už visas netektis, skaudulius ir nevaikišką vaikystę. Kaip padėka - tu išgyvenai, tu atsistojai, patikėjai... Nors vaikas tiki ir tada, kai būna pats blogiausias momentas - turbūt labiausiai iš visų tiki ir kad kažkas nepavyktų, nepasisektų, sugriūtų - jam nesuvokiama.
Turbūt mūsų pačių mintys bežiūrint šį spektaklį atlieka ne mažesnį vaidmenį už pačius herojus.
Turbūt daugelis išėjo nešinas vaikiška tvirtybe ir atviru protu.
Ir noriu tikėti, kad neklystu.
2013 m. kovo 31 d., sekmadienis
2013 m. kovo 28 d., ketvirtadienis
Mergaitė, kurios bijojo Dievas 2013-03-28
Tu esi savęs paties teisėjas
Ir tik nuo tavęs priklauso ar išlaikysi šį egzaminą.
Po Teatro dienos atodė, kad teatro daugiau manyje būti nebegali, pažadinta spyriojausi - šiandien tik ne teatras, prašau, per daug, viskas, gal pakanka? Tai nori dar? Ne, tik ne šiandien... Bet kada, tik ne šįvakar. Ko vėl šaipaisi? Būtina pažadinti devintą ryto ir išknisti visus vakarykščius prisiminimus, taip? Po to sukrauti viską į atminties kerteles - tegul neužsimiršta niekad. Šiandien - be teatro, supratai? Ko tu vėl? Užtenka... Žinai, ką? Atsibodai, pasiduodu, eisiu ir šiandien į teatrą, ir rytoj, ir kas dieną, ir šiaip žinai ką? Kam tu grįžti? Aš gi pati pas tave ant kelių paršliauščiau....
Taip ir kalbamės visą gyvenimą ir visą laiką pasiduodanti būnu aš.
„Mergaitės, kurios bijojo Dievas“ reikėjo. Kad po jo galėčiau paskęsti savo neįprasmintose mintyse, nebebijočiau žvelgti per filosofijos prizmę ir nebebėgčiau pati nuo savęs. Reikėjo, nes mintys, kurios visą laiką mane aptikdavo pačiu netikėčiausiu metu ir aš jas būdavau priversta nugesinti, slypėjo šiame spektaklyje. Ir tada trink iš savęs netrinęs - kur padėsi žodžius, kurie įstrigo jei ne amžiams, tai bent mėnesiui ar dviems į priekį?
Riba, kuri juos abu sustabdo bent akimirkai. Ratas, kurį nubrėžia aplink save toji, kurios turėtumei nekęsti, išmaudyti bjauriuose žodžiuose, aprėkti. Žaidimas, kad vis dar turi senelius - per daug liūdna būti vienai. Žaidimai - daug žaidimų ir įvairių. Šūviai (irgi žaidimuose), bandymas savyje sutalpinti žodžius, mirtis. Galiausiai ir ratas aplink save - niekas net nebandys suprasti, nes gi kam to reikia? Ji kitokia, nes ji viena, o turbūt ji tikriausia ir normaliausia iš visų žmonių, kokius tik galima sutikti.
Tu turi grumtis pats su savimi ir paskutiniąją dieną būti pats sau teisėju, o turbūt ir nuo tavęs priklausys - rojus ar pragaras, nors nelabai jie ir skiriasi. Viskas tik tau ir viskas čia tavo. Kliūčių gali būti daug - žuvę tėvai, lakūno didi istorija, bulvės su aliejumi, paniuręs vyras, rožės, bandymas mergaitę paversti ligone. Po spektaklio ir pats jautiesi perėjęs kažkokią kliūtį - turbūt per patį save.
Čia visi svetimi, nors norisi, kad būtų bent truputį savi, tačiau gal ir geriau taip - iš kiekvieno be jokių atodūsių ir sentimentų pasiimi savąją dalį, papildydamas jau turimą duotybę.
Spektaklio it didžiuoju sekėju ir ženklu tampa lakūnas ir jo istorija. Na ir kas, kad jis negyvas - kai kurie mirę suvaidina mūmyse didesnę rolę nei gyvieji... Svarbu, jog įkvepia, duoda paskatą, parodo kryptį. Ir tik egzaminas atskleis kaip tas pamokas išmokome.
Kodėl aš turiu bijoti Dievo?
Dievas turi bijoti manęs.
Ir tik nuo tavęs priklauso ar išlaikysi šį egzaminą.
Po Teatro dienos atodė, kad teatro daugiau manyje būti nebegali, pažadinta spyriojausi - šiandien tik ne teatras, prašau, per daug, viskas, gal pakanka? Tai nori dar? Ne, tik ne šiandien... Bet kada, tik ne šįvakar. Ko vėl šaipaisi? Būtina pažadinti devintą ryto ir išknisti visus vakarykščius prisiminimus, taip? Po to sukrauti viską į atminties kerteles - tegul neužsimiršta niekad. Šiandien - be teatro, supratai? Ko tu vėl? Užtenka... Žinai, ką? Atsibodai, pasiduodu, eisiu ir šiandien į teatrą, ir rytoj, ir kas dieną, ir šiaip žinai ką? Kam tu grįžti? Aš gi pati pas tave ant kelių paršliauščiau....
Taip ir kalbamės visą gyvenimą ir visą laiką pasiduodanti būnu aš.
„Mergaitės, kurios bijojo Dievas“ reikėjo. Kad po jo galėčiau paskęsti savo neįprasmintose mintyse, nebebijočiau žvelgti per filosofijos prizmę ir nebebėgčiau pati nuo savęs. Reikėjo, nes mintys, kurios visą laiką mane aptikdavo pačiu netikėčiausiu metu ir aš jas būdavau priversta nugesinti, slypėjo šiame spektaklyje. Ir tada trink iš savęs netrinęs - kur padėsi žodžius, kurie įstrigo jei ne amžiams, tai bent mėnesiui ar dviems į priekį?
Riba, kuri juos abu sustabdo bent akimirkai. Ratas, kurį nubrėžia aplink save toji, kurios turėtumei nekęsti, išmaudyti bjauriuose žodžiuose, aprėkti. Žaidimas, kad vis dar turi senelius - per daug liūdna būti vienai. Žaidimai - daug žaidimų ir įvairių. Šūviai (irgi žaidimuose), bandymas savyje sutalpinti žodžius, mirtis. Galiausiai ir ratas aplink save - niekas net nebandys suprasti, nes gi kam to reikia? Ji kitokia, nes ji viena, o turbūt ji tikriausia ir normaliausia iš visų žmonių, kokius tik galima sutikti.
Tu turi grumtis pats su savimi ir paskutiniąją dieną būti pats sau teisėju, o turbūt ir nuo tavęs priklausys - rojus ar pragaras, nors nelabai jie ir skiriasi. Viskas tik tau ir viskas čia tavo. Kliūčių gali būti daug - žuvę tėvai, lakūno didi istorija, bulvės su aliejumi, paniuręs vyras, rožės, bandymas mergaitę paversti ligone. Po spektaklio ir pats jautiesi perėjęs kažkokią kliūtį - turbūt per patį save.
Čia visi svetimi, nors norisi, kad būtų bent truputį savi, tačiau gal ir geriau taip - iš kiekvieno be jokių atodūsių ir sentimentų pasiimi savąją dalį, papildydamas jau turimą duotybę.
Spektaklio it didžiuoju sekėju ir ženklu tampa lakūnas ir jo istorija. Na ir kas, kad jis negyvas - kai kurie mirę suvaidina mūmyse didesnę rolę nei gyvieji... Svarbu, jog įkvepia, duoda paskatą, parodo kryptį. Ir tik egzaminas atskleis kaip tas pamokas išmokome.
Kodėl aš turiu bijoti Dievo?
Dievas turi bijoti manęs.
2013 m. kovo 26 d., antradienis
Madagaskaras 2013-03-26
O tu, žinai, esi graži. Ir visas pasaulis tavo.
Pradėjau fiksuoti užrašus po kiekvieno matyto spektaklio ir tai tapo kone darbu, kuris dirbamas visą parą, be atodūsių ir pertraukų. Turbūt, kad teatro žmonės naktų neturi....
Dažnai rašyti nenoriu, nes atsiverti net ir apie spektaklį - reikia ir ryžto, ir drąsos, ir bebaimių akių, kurios žiūrėtų į tuos, kurie peiks ir girs, sakys, kad skaito ir jog rašyti reikia ir toliau. Bet rašymas tapo tarytum kažkokia savistaba - dabar žiūrėdama spektaklį seku kiekvieną savo mintį, emocijas po jo, kokie voratinkliai mezgasi galvoje ir kuo prasideda rytai - tapo ir nebemoku paleisti. Kai išgirstu „Skaičiau tavo įrašus“, pasimuistau - tai pasakęs žmogus man tampa truputį savas, prieš jį jau esu nuoga savo vidumi ir niekad niekur šito nebepaslėpsiu.
„Madagaskaras“ mane išlepino, supynė juoko kasas ir truputį sujaukė vidų.
Mano žvilgnis visada būna tiesiai tiesiai į jūrą... O tauta ar meilė - turbūt nedrįstum pasirinkti. Čia nubyra visos kaukės - pirmą kartą pamatyta jūra, ar gali prieš ją būti dviveidis? Net jei ir JIS atėjo, neišdrįstum. Po to gailėsiesi, bet kam tai rūpi? Išeisi su dviem kasom į Paryžiaus saulės nutviekstą veidą ir visos sutiktos atrodys pernelyg gražios, o visi sutikti - JIE. Nebemoki nei meluoti, nei apgauti, tik sakai viską, ką manai nusviesdamas drabužius į jūrą, o baimes - į negražiąją Paryžiaus pusę. Na ir kas, kad čia tavęs nesupras, būsi išgirstas, pamatytas, išmoksi traukti cigarą ir taisyklingai vaikščioti, visa kita - dabar ir čia neturi nei prasmės, nei reikšmės. Susikūrei savo veidą - drįsk jį ir nešioti per amžių amžius, niekas nepaklaus ar pavargai. Gal tik po kelionės į Madagaskarą....
Čia viskas svaigina, nuleidi galvą - įspūdžių tiek daug, nebetelpa.
Atrandu Tumino spektaklių bendrų bruožų ir nejučia pradedu atpažinti jo braižą. Klasika, realistiškumas, apsvaiginantys žodžiai - ar daugiau kažko reikia?
Tu ir tavo pasaulis -
Ar bus daugiau kažko tarp mūsų?
Turbūt, kad ne.
Pradėjau fiksuoti užrašus po kiekvieno matyto spektaklio ir tai tapo kone darbu, kuris dirbamas visą parą, be atodūsių ir pertraukų. Turbūt, kad teatro žmonės naktų neturi....
Dažnai rašyti nenoriu, nes atsiverti net ir apie spektaklį - reikia ir ryžto, ir drąsos, ir bebaimių akių, kurios žiūrėtų į tuos, kurie peiks ir girs, sakys, kad skaito ir jog rašyti reikia ir toliau. Bet rašymas tapo tarytum kažkokia savistaba - dabar žiūrėdama spektaklį seku kiekvieną savo mintį, emocijas po jo, kokie voratinkliai mezgasi galvoje ir kuo prasideda rytai - tapo ir nebemoku paleisti. Kai išgirstu „Skaičiau tavo įrašus“, pasimuistau - tai pasakęs žmogus man tampa truputį savas, prieš jį jau esu nuoga savo vidumi ir niekad niekur šito nebepaslėpsiu.
„Madagaskaras“ mane išlepino, supynė juoko kasas ir truputį sujaukė vidų.
Mano žvilgnis visada būna tiesiai tiesiai į jūrą... O tauta ar meilė - turbūt nedrįstum pasirinkti. Čia nubyra visos kaukės - pirmą kartą pamatyta jūra, ar gali prieš ją būti dviveidis? Net jei ir JIS atėjo, neišdrįstum. Po to gailėsiesi, bet kam tai rūpi? Išeisi su dviem kasom į Paryžiaus saulės nutviekstą veidą ir visos sutiktos atrodys pernelyg gražios, o visi sutikti - JIE. Nebemoki nei meluoti, nei apgauti, tik sakai viską, ką manai nusviesdamas drabužius į jūrą, o baimes - į negražiąją Paryžiaus pusę. Na ir kas, kad čia tavęs nesupras, būsi išgirstas, pamatytas, išmoksi traukti cigarą ir taisyklingai vaikščioti, visa kita - dabar ir čia neturi nei prasmės, nei reikšmės. Susikūrei savo veidą - drįsk jį ir nešioti per amžių amžius, niekas nepaklaus ar pavargai. Gal tik po kelionės į Madagaskarą....
Čia viskas svaigina, nuleidi galvą - įspūdžių tiek daug, nebetelpa.
Atrandu Tumino spektaklių bendrų bruožų ir nejučia pradedu atpažinti jo braižą. Klasika, realistiškumas, apsvaiginantys žodžiai - ar daugiau kažko reikia?
Tu ir tavo pasaulis -
Ar bus daugiau kažko tarp mūsų?
Turbūt, kad ne.
2013 m. kovo 23 d., šeštadienis
Medžioklės scenos 2013-03-22
Rodos, to seniai reikėjo ir matyt ne veltui.
Kai vedamas smalsumo perskaitai pjesę (o po to gailies, nes šitai padaręs prarandi žiūrovo rolę spektakly), vis dažniau girdi naujai kalamų dekoracijų garsus ir nejučia brauki dienas, žinai, kad tuoj bus premjera ir niekam, kad ir kiek beklausinėtų, nesugebi paaiškinti, kodėl taip visą dieną jaudinies ir kodėl vėl eilinį kartą nemiegi ir prieš premjerą, ir ilgai ilgai po....
Gvildoma tema tampa spektaklio epicentru ir jau niekur niekur nebesugebame jos patraukti bent truputį nuošaliau. Iš šono atrodo - tarytum visi jaustųsi nedrąsiai, nes prabilo tema, kuri Lietuvoje dar beveik tabu, o gal kaip tik - pernelyg garsinama. Nuleidę galvas, suranda žvilgsniu nuo scenos tavąjį, nebeturi, kur savęs padėti, net nebegali spėlioti, kas bus toliau, nes viską jau mintinai žinai.
Čia medžioja visus, ypač - kitokius nei esame mes patys, pasmerktuosius. Medžioja - ir tiesiogine prasme, ir perkeltine, kuomet net neduodama ramiai gyventi, prasme. Kai sumedžiojamasis laidojamas, pajauti, kad mes gyvenime irgi medžiojame, ir po to laidojame, ir sakome - kaip jis galėjo išeiti iš tokio gražaus gyvenimo.... O problema yra pačiuose mumyse, o kad tai suprastume, po spektaklio reikia iki išnaktų aptarinėti, ką matėm ant scenos, po to nepalikus savęs ramybėje - daug rašyti, neleisti užmigti sau neišsiaiškinus visų spektaklio prieš ir po, paryčiais pabudus gaudyti kiekvieną mintį, kuri kilo po vakarykštės premjeros ir nuosekliai stebėti tiek save, tiek kitus aplinkui.
Spektaklis, galbūt tik man taip atrodo, moko tolerancijos, tiksliau, parodo, kas gali nutikti pasaulyje, kuriame ujami visi kažkuo ne tokie nei mes. Ir nors finale švenčiama ramybė išėjus visiems medžiojamiesiems - savyje padarau išvadą, kad šitaip gyvenime neturėtų būti.
Po spektaklio išgirdus tirštus plojimus, ateina mintis, kad tokio spektaklio šitokia tema seniai reikėjo. Reikia apie tai kalbėti, apie tai diskutuoti, gal net tuo truputį pagyventi.
Tu šiąnakt -
Medžiojamasis ar medžiojantis?
Kai vedamas smalsumo perskaitai pjesę (o po to gailies, nes šitai padaręs prarandi žiūrovo rolę spektakly), vis dažniau girdi naujai kalamų dekoracijų garsus ir nejučia brauki dienas, žinai, kad tuoj bus premjera ir niekam, kad ir kiek beklausinėtų, nesugebi paaiškinti, kodėl taip visą dieną jaudinies ir kodėl vėl eilinį kartą nemiegi ir prieš premjerą, ir ilgai ilgai po....
Gvildoma tema tampa spektaklio epicentru ir jau niekur niekur nebesugebame jos patraukti bent truputį nuošaliau. Iš šono atrodo - tarytum visi jaustųsi nedrąsiai, nes prabilo tema, kuri Lietuvoje dar beveik tabu, o gal kaip tik - pernelyg garsinama. Nuleidę galvas, suranda žvilgsniu nuo scenos tavąjį, nebeturi, kur savęs padėti, net nebegali spėlioti, kas bus toliau, nes viską jau mintinai žinai.
Čia medžioja visus, ypač - kitokius nei esame mes patys, pasmerktuosius. Medžioja - ir tiesiogine prasme, ir perkeltine, kuomet net neduodama ramiai gyventi, prasme. Kai sumedžiojamasis laidojamas, pajauti, kad mes gyvenime irgi medžiojame, ir po to laidojame, ir sakome - kaip jis galėjo išeiti iš tokio gražaus gyvenimo.... O problema yra pačiuose mumyse, o kad tai suprastume, po spektaklio reikia iki išnaktų aptarinėti, ką matėm ant scenos, po to nepalikus savęs ramybėje - daug rašyti, neleisti užmigti sau neišsiaiškinus visų spektaklio prieš ir po, paryčiais pabudus gaudyti kiekvieną mintį, kuri kilo po vakarykštės premjeros ir nuosekliai stebėti tiek save, tiek kitus aplinkui.
Spektaklis, galbūt tik man taip atrodo, moko tolerancijos, tiksliau, parodo, kas gali nutikti pasaulyje, kuriame ujami visi kažkuo ne tokie nei mes. Ir nors finale švenčiama ramybė išėjus visiems medžiojamiesiems - savyje padarau išvadą, kad šitaip gyvenime neturėtų būti.
Po spektaklio išgirdus tirštus plojimus, ateina mintis, kad tokio spektaklio šitokia tema seniai reikėjo. Reikia apie tai kalbėti, apie tai diskutuoti, gal net tuo truputį pagyventi.
Tu šiąnakt -
Medžiojamasis ar medžiojantis?
2013 m. kovo 20 d., trečiadienis
Boogie nights 2013-03-19
Hands up, baby, hands up.
Vakar eidama paupiu namo supratau, kad šitas teatro sezonas man yra nuostabus jau vien tuo, kad jį pamačiau, atradau kitokį, iš kitos pusės, kito kampo, kitu žvilgsniu, ne tokį, kokį įpratę matyti visi Lietuvos žmonės, vaikštantys į teatrą.
Nežinau kaip kiti, bet aš ir per džiazo koncertus fojė, ir per „Visuomenės priešą“, „Išvarymą“, visus šventimus ir prieš ir po turiu sau nepaliauti kartoti, jog čia teatras ir visa tai vyksta jame. Ir tuo pačiu kartodama sau suprantu, kiek dar daug ko galima tikėtis iš šitos iki skausmo pažįstamos erdvės, kiek daug čia dar galima sukurti, kiek dar kampų čia neišnaudotų, kiek erdvių prašosi apgyvendinamos žmonių šiluma ir juoku.
Ir tai, kad teatras plečiasi atrasdamas vis naujas erdves, naujus potėpius, atspalvius, naujus žanrus ir sumanymus - tegul tik vyksta tas plėtimasis toliau, aš būsiu laiminga.
Čia aktoriai būna labai arti, atiduoda tau save kitokį nei jie patys įpratę matyti, o tuo labiau mes. Dar labiau pradedu tikėti teatro žmonių šventumu. Na, ir disco, ir kokiais 80-aisiais. Ir vėl čia grįžtu prie „senų laikų“, nes visad galvojau, kad tokie nuoširdūs ir paprastai jaukūs vakarai gali būti tik kokiam kabake, grojančiam Abbos muziką. O, pasirodo, gali ir teatre. Ir vakaras prilygo geram spektakliui, ir ne tik jam, bet dar ir beveik antriems Naujiesiems metams.
Teatras auga neaprėpiamai. Kaip žodis, kaip suvokimas, kaip erdvės, ir kaip žanras. Vakar du kartus girdėjau Rašytojų sąjungoj ištariamus žodžius „Nesuprantu, kas darosi su šiuolaikiniu teatru“. Mes irgi turime augti kartu su teatru. Nebestovėkime.
Leidžiu teatrui keistis manyje, tegul, man negaila. Nors kartais klaikiai norisi, kad sugrįžtų visa tai, kas buvo prie metus, pora, tris.... Vis tiek negrįš. Nereikia. Tegul jis keičiasi. Tegul teatre vyksta disco naktys, vakarai, performansai, pasirodymai, improvizacijos.
Ir tegul keisdamasis jis keičia ir mus.
Vakar eidama paupiu namo supratau, kad šitas teatro sezonas man yra nuostabus jau vien tuo, kad jį pamačiau, atradau kitokį, iš kitos pusės, kito kampo, kitu žvilgsniu, ne tokį, kokį įpratę matyti visi Lietuvos žmonės, vaikštantys į teatrą.
Nežinau kaip kiti, bet aš ir per džiazo koncertus fojė, ir per „Visuomenės priešą“, „Išvarymą“, visus šventimus ir prieš ir po turiu sau nepaliauti kartoti, jog čia teatras ir visa tai vyksta jame. Ir tuo pačiu kartodama sau suprantu, kiek dar daug ko galima tikėtis iš šitos iki skausmo pažįstamos erdvės, kiek daug čia dar galima sukurti, kiek dar kampų čia neišnaudotų, kiek erdvių prašosi apgyvendinamos žmonių šiluma ir juoku.
Ir tai, kad teatras plečiasi atrasdamas vis naujas erdves, naujus potėpius, atspalvius, naujus žanrus ir sumanymus - tegul tik vyksta tas plėtimasis toliau, aš būsiu laiminga.
Čia aktoriai būna labai arti, atiduoda tau save kitokį nei jie patys įpratę matyti, o tuo labiau mes. Dar labiau pradedu tikėti teatro žmonių šventumu. Na, ir disco, ir kokiais 80-aisiais. Ir vėl čia grįžtu prie „senų laikų“, nes visad galvojau, kad tokie nuoširdūs ir paprastai jaukūs vakarai gali būti tik kokiam kabake, grojančiam Abbos muziką. O, pasirodo, gali ir teatre. Ir vakaras prilygo geram spektakliui, ir ne tik jam, bet dar ir beveik antriems Naujiesiems metams.
Teatras auga neaprėpiamai. Kaip žodis, kaip suvokimas, kaip erdvės, ir kaip žanras. Vakar du kartus girdėjau Rašytojų sąjungoj ištariamus žodžius „Nesuprantu, kas darosi su šiuolaikiniu teatru“. Mes irgi turime augti kartu su teatru. Nebestovėkime.
Leidžiu teatrui keistis manyje, tegul, man negaila. Nors kartais klaikiai norisi, kad sugrįžtų visa tai, kas buvo prie metus, pora, tris.... Vis tiek negrįš. Nereikia. Tegul jis keičiasi. Tegul teatre vyksta disco naktys, vakarai, performansai, pasirodymai, improvizacijos.
Ir tegul keisdamasis jis keičia ir mus.
2013 m. kovo 17 d., sekmadienis
Mama katinas
Tu mums davei neįkainojamą pamoką - išmokei priimti kitokį nei mes. Pamilti panašu į save yra labai lengva, o štai, skirtingą, kitokį - sudėtinga, tai - gyvenimiška pamoka.
Vaikiški spektakliai iš esmės yra šilta, jauku ir stebuklinga. Viena režisierė kažkada man sakė, kad vaidinti vaikams - kur kas sunkiau nei suaugusiems, bet užtat jiems nereikia meluoti, nereikia trypčioti, nereikia maivytis, išties vaidinti vaikams - menas. Nors - dabar jau suprantu, kad ir auginti vaiką yra menas. Na, ir vaikai turbūt yra menas. O gal ir mes patys - menas....
Žiūrėti vaikišką spektaklį reikia truputį kantrybės, bet tik truputį, po to - atradimai, stebuklėliai, paprastos išmoktos pamokos, tačiau atrodo, kad jas girdi pirmąsyk, tylėjimai, šypsenos ir truputėlis ašarų. Minutę kitą ir pats pasijauti penkiamečiu, kurį šį pavasarėjantį rytą atsivedė mama į teatrą. Norisi grįžti į vaikystę, žaisti smėlio dėžėje ir suptis sūpynėse, statyti sniego bokštus, smėlio piramides... Norisi būti sentimentaliu, išmesti iš galvos visus principus, pareigas, nepasitikėjimus ir būti Žmogumi iš didžiosios Ž.
E.J. dar kartą išnyra iš užmaršties kaip režisierius, o ne kaip besąlygiškai talentingas aktorius. Rodos, vaikų kalba išmokta, suprasta, išgirsta. Savo užduotį įvykdė be priekaištų.
O bežiūrėdamas spektaklį lygini jį su „Mažuoju princu“, kuris - taip pat toks šiltas, nuoširdus, paprastas, bet kartu - toks sudėtingas ir daug ko išmokantis. Skirtas vaikams, bet savyje nešantis daug tiesų ir suaugusiems.
Uždarai teatro duris iki kito karto ir dėkoji už gautas rytines pamokas, įsitikini - būti reikia, kalbėtis reikia, augti reikia.
Ir teatro dėka - augam lig vaikai vėl.
Vaikiški spektakliai iš esmės yra šilta, jauku ir stebuklinga. Viena režisierė kažkada man sakė, kad vaidinti vaikams - kur kas sunkiau nei suaugusiems, bet užtat jiems nereikia meluoti, nereikia trypčioti, nereikia maivytis, išties vaidinti vaikams - menas. Nors - dabar jau suprantu, kad ir auginti vaiką yra menas. Na, ir vaikai turbūt yra menas. O gal ir mes patys - menas....
Žiūrėti vaikišką spektaklį reikia truputį kantrybės, bet tik truputį, po to - atradimai, stebuklėliai, paprastos išmoktos pamokos, tačiau atrodo, kad jas girdi pirmąsyk, tylėjimai, šypsenos ir truputėlis ašarų. Minutę kitą ir pats pasijauti penkiamečiu, kurį šį pavasarėjantį rytą atsivedė mama į teatrą. Norisi grįžti į vaikystę, žaisti smėlio dėžėje ir suptis sūpynėse, statyti sniego bokštus, smėlio piramides... Norisi būti sentimentaliu, išmesti iš galvos visus principus, pareigas, nepasitikėjimus ir būti Žmogumi iš didžiosios Ž.
E.J. dar kartą išnyra iš užmaršties kaip režisierius, o ne kaip besąlygiškai talentingas aktorius. Rodos, vaikų kalba išmokta, suprasta, išgirsta. Savo užduotį įvykdė be priekaištų.
O bežiūrėdamas spektaklį lygini jį su „Mažuoju princu“, kuris - taip pat toks šiltas, nuoširdus, paprastas, bet kartu - toks sudėtingas ir daug ko išmokantis. Skirtas vaikams, bet savyje nešantis daug tiesų ir suaugusiems.
Uždarai teatro duris iki kito karto ir dėkoji už gautas rytines pamokas, įsitikini - būti reikia, kalbėtis reikia, augti reikia.
Ir teatro dėka - augam lig vaikai vėl.
2013 m. kovo 14 d., ketvirtadienis
Altorių šešėly 2012-05-03
„Turiu tik vieną gyvenimą, o ir to neturiu, kur dėti“. (R.R.)
Kai su spektakliu pradedi gyventi, atrodo, dar vienas šeimos narys papildė kuklią šeimą ir jau niekada nebemoki į jį žiūrėti kaip į svetimą, visada jį laikai savu, nors prie jo tu net ir praktiškai niekuo nesi prisidėjęs, bet širdis jau nebemoka vertinti jo atsainiai ir adekvačiai (proto net neklausei kaip visada).
Kai sutinki režisierių S.V. pribėgi pasisveikinti ir kaip nors pradėti, o po to - ir pratęsti pokalbį, nes vien žinojimas, kad jis prie viso šito yra pridėjęs ranką, neleidžia taip paprastai paimti ir nueiti.
Man teatro žmogus yra šventas. Atrodo, apšviestas jis vien nuo to, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleido teatre, kažkokia neįprasta aura, šiluma einanti iš lūpų ir jautrumas, apgaubęs visiškai viską. Galbūt kitiems atrodo, kad viskas blogiau, bet aš noriu tikėti, kad jie šventi ir nuo to man visuomet buvo ir yra truputį lengviau ir ramiau gyventi. Teatras dega iš akių ir todėl labai lengvai pamatoma, kuris žmogus sukurtas teatrui ir juo tiki, o kuris čia- tik pakeleivis. Aš esu už pakeleivius, bet tik tol, kol dega. Ir dėkoju už kiekvieną atvestąjį, kuris savyje ir aplinkoje tikras tikras, kad teatru reikia degti ir tas taip akivaizdžiai gražiai matosi, kad šypsaisi už kiekvieną sutiktąjį, kuris, žinai, kartu su tavimi gyvens teatre tiek, kiek gyvensis net ir tada, kai atrodys tai nebepakeliama. Tikri yra tikri. Ir jie čia bus nuolatos.
Iš tikrųjų, šis spektaklis jau kaip tikras draugas ir net norėdama negalėčiau taip imti ir išrauti, išmesti, kaip išmetami seni niekučiai, kurie kažkada kažkaip kažką mums reiškė, bet dabar jie - niekas. Kiekvienas spektaklis - kaip draugas, sesuo ar brolis, mama, kuri paglosto petį kartodama, kad sugebėsi nors ir pats savimi turbūt jau nebetiki. Tada ir prie režisieriaus prieiti pakalbėti atrodo kasdieniška ir paprasta. Kai teatro kūriniai tau kažką duoda, tie, kurie kūrė, tampa kažkuo savi. Ir nieko jau nebegali su tuo padaryti. Antraip būtum neištikimas pats sau, o visi principai taptų bereikšmiai. Turbūt todėl ir norisi eiti, išsakyti, ištylėti, išbūt kartu skaudamą akimirką.
„Altorių šešėly“ jau mokykloj buvo daug. Kaip kūrinys, atrodė, nuostabi šventenybė, kuri duoda tiek, kiek leidi sau paimti. „Ačiū, užtenka“ nedrįsti sakyti,nes gal jau kito karto, kada šitaip dosniai dalijami aukso luitai, gali ir nebūti. Po to jauties be proto sunkus, visko pilnas, persisunkęs, bet labai laimingas. Prieš miegą parašai porą eilėraščių ir - ramu patampa. Bent jau iki kito ryto.
O kaip spektaklis užklupo netikėtai, visiškai nepasiruošusią, neištiesusią delnų. Turėjau perlipti per save, paimti iš jo duodamas vertybes ir bandyti jas įsigrūsti į kišenes, kurios velniškai mažos, dar neištuštėjusios po daugybės premjerų, ilgų pokalbių naktimis ir žviilgsnių susitikimų. Tilpo. Davė daug, atėmė daug.
Visada prisiminsiu Kauno dvarą, kuriame su šiuo spektakliu gastroliavome, vyko antroji jo dalis, Vytuko mirtis, ir norisi verkti, nes viskas per daug gerai, gražu, nuostabu, ta mirtis irgi - švelni, bet sukrečianti.
Po to visi tampa antruoju tavimi. Viskas atrodo paprasta, bet kartu - kažkaip per sudėtinga. Tiki, kad padedi spektakliui gyvuoti ir vėl nebesugebi praeiti taip lyg niekur nieko pro žmones, kurie dėka repeticijų, gastrolių ir buvimo kartu, tapo artimi.
Po to - tik vynas vynas vynas. Ir minutė tylai. Už tikrus teatro žmones...
Kai su spektakliu pradedi gyventi, atrodo, dar vienas šeimos narys papildė kuklią šeimą ir jau niekada nebemoki į jį žiūrėti kaip į svetimą, visada jį laikai savu, nors prie jo tu net ir praktiškai niekuo nesi prisidėjęs, bet širdis jau nebemoka vertinti jo atsainiai ir adekvačiai (proto net neklausei kaip visada).
Kai sutinki režisierių S.V. pribėgi pasisveikinti ir kaip nors pradėti, o po to - ir pratęsti pokalbį, nes vien žinojimas, kad jis prie viso šito yra pridėjęs ranką, neleidžia taip paprastai paimti ir nueiti.
Man teatro žmogus yra šventas. Atrodo, apšviestas jis vien nuo to, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleido teatre, kažkokia neįprasta aura, šiluma einanti iš lūpų ir jautrumas, apgaubęs visiškai viską. Galbūt kitiems atrodo, kad viskas blogiau, bet aš noriu tikėti, kad jie šventi ir nuo to man visuomet buvo ir yra truputį lengviau ir ramiau gyventi. Teatras dega iš akių ir todėl labai lengvai pamatoma, kuris žmogus sukurtas teatrui ir juo tiki, o kuris čia- tik pakeleivis. Aš esu už pakeleivius, bet tik tol, kol dega. Ir dėkoju už kiekvieną atvestąjį, kuris savyje ir aplinkoje tikras tikras, kad teatru reikia degti ir tas taip akivaizdžiai gražiai matosi, kad šypsaisi už kiekvieną sutiktąjį, kuris, žinai, kartu su tavimi gyvens teatre tiek, kiek gyvensis net ir tada, kai atrodys tai nebepakeliama. Tikri yra tikri. Ir jie čia bus nuolatos.
Iš tikrųjų, šis spektaklis jau kaip tikras draugas ir net norėdama negalėčiau taip imti ir išrauti, išmesti, kaip išmetami seni niekučiai, kurie kažkada kažkaip kažką mums reiškė, bet dabar jie - niekas. Kiekvienas spektaklis - kaip draugas, sesuo ar brolis, mama, kuri paglosto petį kartodama, kad sugebėsi nors ir pats savimi turbūt jau nebetiki. Tada ir prie režisieriaus prieiti pakalbėti atrodo kasdieniška ir paprasta. Kai teatro kūriniai tau kažką duoda, tie, kurie kūrė, tampa kažkuo savi. Ir nieko jau nebegali su tuo padaryti. Antraip būtum neištikimas pats sau, o visi principai taptų bereikšmiai. Turbūt todėl ir norisi eiti, išsakyti, ištylėti, išbūt kartu skaudamą akimirką.
„Altorių šešėly“ jau mokykloj buvo daug. Kaip kūrinys, atrodė, nuostabi šventenybė, kuri duoda tiek, kiek leidi sau paimti. „Ačiū, užtenka“ nedrįsti sakyti,nes gal jau kito karto, kada šitaip dosniai dalijami aukso luitai, gali ir nebūti. Po to jauties be proto sunkus, visko pilnas, persisunkęs, bet labai laimingas. Prieš miegą parašai porą eilėraščių ir - ramu patampa. Bent jau iki kito ryto.
O kaip spektaklis užklupo netikėtai, visiškai nepasiruošusią, neištiesusią delnų. Turėjau perlipti per save, paimti iš jo duodamas vertybes ir bandyti jas įsigrūsti į kišenes, kurios velniškai mažos, dar neištuštėjusios po daugybės premjerų, ilgų pokalbių naktimis ir žviilgsnių susitikimų. Tilpo. Davė daug, atėmė daug.
Visada prisiminsiu Kauno dvarą, kuriame su šiuo spektakliu gastroliavome, vyko antroji jo dalis, Vytuko mirtis, ir norisi verkti, nes viskas per daug gerai, gražu, nuostabu, ta mirtis irgi - švelni, bet sukrečianti.
Po to visi tampa antruoju tavimi. Viskas atrodo paprasta, bet kartu - kažkaip per sudėtinga. Tiki, kad padedi spektakliui gyvuoti ir vėl nebesugebi praeiti taip lyg niekur nieko pro žmones, kurie dėka repeticijų, gastrolių ir buvimo kartu, tapo artimi.
Po to - tik vynas vynas vynas. Ir minutė tylai. Už tikrus teatro žmones...
2013 m. kovo 12 d., antradienis
Helgelando karžygiai
Man sako, kad reikia būti pamišusiam, jog įsimylėt H.I. pjeses.
O aš sakau, kad reikia būti normaliam, kad jų nemylėti.
H.I. Nuostabus iki pamišimo. Nežinau ar dar kada nors pasaulyje bus dar nors vienas toks. Galiu beveik užtikrinti – ne, ne ir ne. Tobuliausias iš visų, kokius teko sutikti. Neapsakomai tvirtas, o tuo pačiu – retkarčiais toks silpnas, kad nors nepaleisk iš rankų visą amžinybę. Artimas. Nedažnai ir svetimas. Paradoksalus. Viskas, kas jo – vieni paradoksai. Kartais pagalvoju – jei ne jis, bijočiau ilgšiol gyventi paradoksais. H.I., išlik H.I. Tau netinka būti kažkuo kitu. Tu privalai būti savimi. Tau reikia. Taip, ir man. Ir jiems, juk tai žinai…
Man išties labai reikia tavęs. Taip, man reikia daugumos, nes tik taip sudaroma gyvenimiška visuma. Bet tavęs – ypatingai.
Ir tai turbūt todėl, kad turėjau gimti prieš gerus šimtą metų arba dar daugiau. Aš savy labai stipriai jaučiu potraukį paprastoms žmogiškosioms vertybėms, garbės žodžiui, kuriuo tikėdavo žymiai labiau nei krauju pasirašytu popiergaliu tiki dabar, Vikingams, kurių žygiai ir būtis – prikausto iki pamiršimo, kad egzistuoji, karietoms su žirgais, siunčiamoms telegramoms ir popieriniams laiškams. Tu, H.I., savimi pačiu atspindi mano kažkurį buvusį gyvenimą, mane pačią, mano žavingą ir kartais pernelyg stiprų potraukį seniems laikams. Tu pratęsi savimi mane. O aš savimi – truputį tave.
Kartais nebenoriu gaudyti tų žvilgsnių nuo scenos, kurie gaudo manuosius ir kai įsimaišau tarp lmta studenčiokų, ir kai atsisėdu paskutinėje eilėje tikėdamasi bent taip kitiems parodyt, kad manęs čia beveik nėra. Bet tada tik telieka „Mačiau, žiūrėjai spektaklį“, tuščias žvilgsnis į tave, H.I., kai tu spoksai nuo scenos kampo. Kai ateinu kitur, kur nebėra nei tavo, nei kitų žvilgsnių, jaučiuosi it kažko netekusi, it kažkas būtų iš manęs atimta. Gerai, viskas gerai. Ir toliau būkim laiškais, žvilgsniais ir trumpučiais pokalbiais. Man to reikia beveik kasdien. Taip įdiegta gyventi, ir taip gera gyventi, ir be viso šito – jau niekur. Ir be tavęs, H.I., niekur niekur.
Pamenu, ėjau iš „Helgelando karžygių“, žiūrėjau aklu žvilgsniu (tuo, kai žiūri, bet ničnieko nematai) į tamsą, o galvoje jau kūrėsi eilės. Tada mane sustabdė kažkas iš kito pasaulio, beveik nelinksmu balsu pasisveikindamas ir išdraikydamas mano susikaupimą bei ramią juodumą. Ir tik H.I. moka padaryti, kad ta juoduma taip greit neišeitų, kad gyventų tavyje savaitę, dvi, kad nenorėtum į jokį spektaklį eiti, nes ta tuštuma juoda ir susikaupimas – brangu brangu iki pamišimo.
H.I. , aš šiandien ne veltui kalbu tau.
Ir tu ne veltui pjesėse kalbi apie mane…
O aš sakau, kad reikia būti normaliam, kad jų nemylėti.
H.I. Nuostabus iki pamišimo. Nežinau ar dar kada nors pasaulyje bus dar nors vienas toks. Galiu beveik užtikrinti – ne, ne ir ne. Tobuliausias iš visų, kokius teko sutikti. Neapsakomai tvirtas, o tuo pačiu – retkarčiais toks silpnas, kad nors nepaleisk iš rankų visą amžinybę. Artimas. Nedažnai ir svetimas. Paradoksalus. Viskas, kas jo – vieni paradoksai. Kartais pagalvoju – jei ne jis, bijočiau ilgšiol gyventi paradoksais. H.I., išlik H.I. Tau netinka būti kažkuo kitu. Tu privalai būti savimi. Tau reikia. Taip, ir man. Ir jiems, juk tai žinai…
Man išties labai reikia tavęs. Taip, man reikia daugumos, nes tik taip sudaroma gyvenimiška visuma. Bet tavęs – ypatingai.
Ir tai turbūt todėl, kad turėjau gimti prieš gerus šimtą metų arba dar daugiau. Aš savy labai stipriai jaučiu potraukį paprastoms žmogiškosioms vertybėms, garbės žodžiui, kuriuo tikėdavo žymiai labiau nei krauju pasirašytu popiergaliu tiki dabar, Vikingams, kurių žygiai ir būtis – prikausto iki pamiršimo, kad egzistuoji, karietoms su žirgais, siunčiamoms telegramoms ir popieriniams laiškams. Tu, H.I., savimi pačiu atspindi mano kažkurį buvusį gyvenimą, mane pačią, mano žavingą ir kartais pernelyg stiprų potraukį seniems laikams. Tu pratęsi savimi mane. O aš savimi – truputį tave.
Kartais nebenoriu gaudyti tų žvilgsnių nuo scenos, kurie gaudo manuosius ir kai įsimaišau tarp lmta studenčiokų, ir kai atsisėdu paskutinėje eilėje tikėdamasi bent taip kitiems parodyt, kad manęs čia beveik nėra. Bet tada tik telieka „Mačiau, žiūrėjai spektaklį“, tuščias žvilgsnis į tave, H.I., kai tu spoksai nuo scenos kampo. Kai ateinu kitur, kur nebėra nei tavo, nei kitų žvilgsnių, jaučiuosi it kažko netekusi, it kažkas būtų iš manęs atimta. Gerai, viskas gerai. Ir toliau būkim laiškais, žvilgsniais ir trumpučiais pokalbiais. Man to reikia beveik kasdien. Taip įdiegta gyventi, ir taip gera gyventi, ir be viso šito – jau niekur. Ir be tavęs, H.I., niekur niekur.
Pamenu, ėjau iš „Helgelando karžygių“, žiūrėjau aklu žvilgsniu (tuo, kai žiūri, bet ničnieko nematai) į tamsą, o galvoje jau kūrėsi eilės. Tada mane sustabdė kažkas iš kito pasaulio, beveik nelinksmu balsu pasisveikindamas ir išdraikydamas mano susikaupimą bei ramią juodumą. Ir tik H.I. moka padaryti, kad ta juoduma taip greit neišeitų, kad gyventų tavyje savaitę, dvi, kad nenorėtum į jokį spektaklį eiti, nes ta tuštuma juoda ir susikaupimas – brangu brangu iki pamišimo.
H.I. , aš šiandien ne veltui kalbu tau.
Ir tu ne veltui pjesėse kalbi apie mane…
Lilijomas 2013-02-29
Jie sakė, kad neįmanoma, o mes gyvenome.
Pradedu bijoti premjerų. Dar tik, rodos, visai neseniai maniau, kad man gyventi – nuo premjeros iki premjeros. Bet premjeros keičiasi, ir keičiasi pojūtis viduje, kai viskas nuslūgsta, visi išsiskirsto, tuščios vazos gailiai pastatomos į kampą, pradeda kankinti nevykęs nuovargis, kurį bandei užslopinti tiek, kiek atrodė, kad premjerinis šurmulys – yra gerai, o visą erdvę užpildo nejaukus šaltukas.
Mėgstu šurmulį ir skaistų užimtumą užkulisiuose prieš premjeras bei paskutinį kavos puodelį iki išėjimo į spengiančią tylą. Mėgstu generalines repeticijas, kuomet aplink – pažįstami šilti veidai. Bet premjeros – ne tai, ne taip, ne šitaip, ne ne ne.
Jos išūžia galva nuo pat ankstyvo ryto ir nepaleidžia mažiausiai dar dvi naktis bei, suprantama, ir dienas. galbūt tiesiog dabar man taip atrodo – jos per daug iš manęs reikalauja. Kai kiti kolegos į teatrą gali ramiu veidu ateiti ir išeiti lyg į parduotuvę nusipirkti pieno, aš savy viduj pasiutusiai draskausi, kad tik bent sekunde nutolinčiau savo sprogimą teatru.
Po premjerų supratau, kad noriu teatrą iš savo gyvenimo išrauti su visomis šaknimis. Visiškai. Kad neliktų nei „buvo“, nei „būta“. Tada prisimenu, kaip prieš du metus, prieš metus, prieš mėnesį ji roviau, kažkada atrodė viskas, net ištariau „Galiu gyventi ir be viso šito“, bet jis grįždavo. Visada. Pasibelsdavo į kambario duris, liepdavo grįžti, o jei nepaklausydavau – kankindavo nemigo ir šalto rytmečio naktimis, neduodamas net tylumoj ramiai išgerti puodelio latė kavos. Aš iš tiesų, teatro klausimu dabar labai mušuos pati su savimi, nors iš šono atrodo, kad tik juo ir sergu, kad karščiuoju juo, valgau ir geriu. Iš tiesų, taip ir yra, bet aš tiesiog pavargau kovoti už būtį ir eilinį kartą bandyti neapsiverkti, kai nulupiama stora oda, kurią auginaisi dvi dešimtis metų. Taip, žinau, čia teatras ir čia taip turi būti. Bet aš nemoku… Kiek dar reikės kovoti su vėjo malūnais, kad išmokčiau su teatru gyventi taikiai, susitarus, kad jis į manąją erdvę privalo nelysti bent 5h ryto, aš gal tiesiog turiu išmokti nubrėžti ribas. Čia mano, ten – tavo. Ir tiek. Lilijomas sakė, kad reikės pasistengti žymiai labiau….
Brodvėjinis filmas, pateikęs save teatro scenoje. Man taip pasirodė. Iš tiesų, jame daug skausmo, kažkokio vaikiškai naivaus tikėjimo, ašarų iš šypsenų bei pernelyg įkyraus įžūliškumo, kuris kartais nebetelpa į jokius rėmus.
D.G., T.V., N.S. ir A.G. – nauji, kitokie. Pavyzdžiui, T.V. savo kaimietės vaidmeniui pritaikiusi visiškai „ne savo“ juoką, bet tobulai tinkantį jos personažui. Žinau, tai būtina kiekvienam personažui, pritaikyti juoką, tiksliau, sukurti. Juoką, eiseną, žingsnius, nugaros tiesumą, balsą ir jo intonaciją, kalbėjimo manieras. Na, pastatyti naują žmogų. Bet daug kur atpažįsti aktorių, kuris vaidina, ir personažas tiesiog kažkur giliai nutolsta. O čia šie keturi aktoriai nebuvo aktoriai, jie buvo personažai ir tai man davė viltį, kad teatras eina pirmyn.
Lemputės, skaistykla, vamzdžiai – visko ir visaip. Taip, matyt, ir reikia.
Lilijomai, bandei atsiųsti žvaigždę, gavom tik jos nuolaužas…
Už tai, kad ragauta
Ir už tai, kad buvo gyventa…
Pradedu bijoti premjerų. Dar tik, rodos, visai neseniai maniau, kad man gyventi – nuo premjeros iki premjeros. Bet premjeros keičiasi, ir keičiasi pojūtis viduje, kai viskas nuslūgsta, visi išsiskirsto, tuščios vazos gailiai pastatomos į kampą, pradeda kankinti nevykęs nuovargis, kurį bandei užslopinti tiek, kiek atrodė, kad premjerinis šurmulys – yra gerai, o visą erdvę užpildo nejaukus šaltukas.
Mėgstu šurmulį ir skaistų užimtumą užkulisiuose prieš premjeras bei paskutinį kavos puodelį iki išėjimo į spengiančią tylą. Mėgstu generalines repeticijas, kuomet aplink – pažįstami šilti veidai. Bet premjeros – ne tai, ne taip, ne šitaip, ne ne ne.
Jos išūžia galva nuo pat ankstyvo ryto ir nepaleidžia mažiausiai dar dvi naktis bei, suprantama, ir dienas. galbūt tiesiog dabar man taip atrodo – jos per daug iš manęs reikalauja. Kai kiti kolegos į teatrą gali ramiu veidu ateiti ir išeiti lyg į parduotuvę nusipirkti pieno, aš savy viduj pasiutusiai draskausi, kad tik bent sekunde nutolinčiau savo sprogimą teatru.
Po premjerų supratau, kad noriu teatrą iš savo gyvenimo išrauti su visomis šaknimis. Visiškai. Kad neliktų nei „buvo“, nei „būta“. Tada prisimenu, kaip prieš du metus, prieš metus, prieš mėnesį ji roviau, kažkada atrodė viskas, net ištariau „Galiu gyventi ir be viso šito“, bet jis grįždavo. Visada. Pasibelsdavo į kambario duris, liepdavo grįžti, o jei nepaklausydavau – kankindavo nemigo ir šalto rytmečio naktimis, neduodamas net tylumoj ramiai išgerti puodelio latė kavos. Aš iš tiesų, teatro klausimu dabar labai mušuos pati su savimi, nors iš šono atrodo, kad tik juo ir sergu, kad karščiuoju juo, valgau ir geriu. Iš tiesų, taip ir yra, bet aš tiesiog pavargau kovoti už būtį ir eilinį kartą bandyti neapsiverkti, kai nulupiama stora oda, kurią auginaisi dvi dešimtis metų. Taip, žinau, čia teatras ir čia taip turi būti. Bet aš nemoku… Kiek dar reikės kovoti su vėjo malūnais, kad išmokčiau su teatru gyventi taikiai, susitarus, kad jis į manąją erdvę privalo nelysti bent 5h ryto, aš gal tiesiog turiu išmokti nubrėžti ribas. Čia mano, ten – tavo. Ir tiek. Lilijomas sakė, kad reikės pasistengti žymiai labiau….
Brodvėjinis filmas, pateikęs save teatro scenoje. Man taip pasirodė. Iš tiesų, jame daug skausmo, kažkokio vaikiškai naivaus tikėjimo, ašarų iš šypsenų bei pernelyg įkyraus įžūliškumo, kuris kartais nebetelpa į jokius rėmus.
D.G., T.V., N.S. ir A.G. – nauji, kitokie. Pavyzdžiui, T.V. savo kaimietės vaidmeniui pritaikiusi visiškai „ne savo“ juoką, bet tobulai tinkantį jos personažui. Žinau, tai būtina kiekvienam personažui, pritaikyti juoką, tiksliau, sukurti. Juoką, eiseną, žingsnius, nugaros tiesumą, balsą ir jo intonaciją, kalbėjimo manieras. Na, pastatyti naują žmogų. Bet daug kur atpažįsti aktorių, kuris vaidina, ir personažas tiesiog kažkur giliai nutolsta. O čia šie keturi aktoriai nebuvo aktoriai, jie buvo personažai ir tai man davė viltį, kad teatras eina pirmyn.
Lemputės, skaistykla, vamzdžiai – visko ir visaip. Taip, matyt, ir reikia.
Lilijomai, bandei atsiųsti žvaigždę, gavom tik jos nuolaužas…
Už tai, kad ragauta
Ir už tai, kad buvo gyventa…
Nutolę toliai 2013-02-19
Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
Ir B.A. akys, kurios šitaip nuoširdžiai tramdė ašaras.
Labai ilgai tramdžiau norą nueiti į šį spektaklį. Teisinausi sau pačiai, o iš tiesų tiesiog maniau, kad jame nerasiu nieko, kuo galėčiau šviesiau pasitikti rytdieną.
Radau. Radau daug. Išsinešiau savo prašviesėjusią galvą į teatro tylą, kažkoks sunkumas nukrito nuo pečių, iki šiol jaučiuosi pilna. Pilna šviesos, artumo ir nuostabių Širvio eilių.
Iki vakar buvau įsitikinusi, kad poezijai scenoje – pernelyg trapu. Kad čia jau neužteks vien režisieriaus stiprios rankos ir talento vaidybai. Reikia degti poezija. Ja nenuilstamai tikėti. Mylėt, gyventi, valgyti ir gerti vyną. Rūkyti ir miegoti. Mane pakerėjo B.A. akys! Jos degė. Ir tos eilės, tariamos iš penkių aktorių burnų, paglamonėjusios mane iš naujo pamaitino tikėjimu ir suvokimu, kad poezija – nuostabiai gražu bei reikalinga. Pakerėjo. Ir nors labai stengiausi matyti režisūrinius niuansus, kurie retkarčiais, atrodė, prašosi pašlifuojami, ir taip bandžiau nepasiduoti mano ausis pakerėjusioms eilėms, mano profesinė liga pasirodė bejėgė prie nuostabias P.Š. eiles, kurios sakomos iš jomis tikinčių burnų, kaip žmogus žmogui sako meilės prisipažinimo žodžius, užbūrė kiekvieną mano egzistencijos sekundę, kiekvieną odos lopinėlį, kiekvieną ištryškusią ašarą…
Minimalizmas. Jis visada būna ten, kur reikia ir kur jo norisi. Subtilus. Tikras. Nesumeluotas. Jei stengiesi žiūrovui minimalistinėmis priemonėmis kažką pasakyti, vadinasi, stengiesi iš tikrųjų….
Mano akyse vėl pakilo režisierius C.G. Iš naujo atgijo. Kaip režisierius. Net ir tas, kurį reikia vytis septynis ratus bėgant ant scenos, kad galėtum įteikti gėlę, net toks, kuris uždaro blogį po miesto aikšte ir nori žmonėms pasakyti – poezija yra ir ja reikia tikėti.
Spektaklio salę palikau šviesia galva, užplūdusiu ramumu ir viltimi, kad tokį jausmą išsinešu ne aš viena. Po spektaklio tampi jautrus garsams, nes velniškai pradedi mylėti jaukią tylą tarp eilėraščio eilučių ir nebeleidi sau gyventi su kaukėmis, nes tiesiog įsimyli tikrą žmogų….
Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
Ir B.A. akys, kurios šitaip nuoširdžiai tramdė ašaras.
Labai ilgai tramdžiau norą nueiti į šį spektaklį. Teisinausi sau pačiai, o iš tiesų tiesiog maniau, kad jame nerasiu nieko, kuo galėčiau šviesiau pasitikti rytdieną.
Radau. Radau daug. Išsinešiau savo prašviesėjusią galvą į teatro tylą, kažkoks sunkumas nukrito nuo pečių, iki šiol jaučiuosi pilna. Pilna šviesos, artumo ir nuostabių Širvio eilių.
Iki vakar buvau įsitikinusi, kad poezijai scenoje – pernelyg trapu. Kad čia jau neužteks vien režisieriaus stiprios rankos ir talento vaidybai. Reikia degti poezija. Ja nenuilstamai tikėti. Mylėt, gyventi, valgyti ir gerti vyną. Rūkyti ir miegoti. Mane pakerėjo B.A. akys! Jos degė. Ir tos eilės, tariamos iš penkių aktorių burnų, paglamonėjusios mane iš naujo pamaitino tikėjimu ir suvokimu, kad poezija – nuostabiai gražu bei reikalinga. Pakerėjo. Ir nors labai stengiausi matyti režisūrinius niuansus, kurie retkarčiais, atrodė, prašosi pašlifuojami, ir taip bandžiau nepasiduoti mano ausis pakerėjusioms eilėms, mano profesinė liga pasirodė bejėgė prie nuostabias P.Š. eiles, kurios sakomos iš jomis tikinčių burnų, kaip žmogus žmogui sako meilės prisipažinimo žodžius, užbūrė kiekvieną mano egzistencijos sekundę, kiekvieną odos lopinėlį, kiekvieną ištryškusią ašarą…
Minimalizmas. Jis visada būna ten, kur reikia ir kur jo norisi. Subtilus. Tikras. Nesumeluotas. Jei stengiesi žiūrovui minimalistinėmis priemonėmis kažką pasakyti, vadinasi, stengiesi iš tikrųjų….
Mano akyse vėl pakilo režisierius C.G. Iš naujo atgijo. Kaip režisierius. Net ir tas, kurį reikia vytis septynis ratus bėgant ant scenos, kad galėtum įteikti gėlę, net toks, kuris uždaro blogį po miesto aikšte ir nori žmonėms pasakyti – poezija yra ir ja reikia tikėti.
Spektaklio salę palikau šviesia galva, užplūdusiu ramumu ir viltimi, kad tokį jausmą išsinešu ne aš viena. Po spektaklio tampi jautrus garsams, nes velniškai pradedi mylėti jaukią tylą tarp eilėraščio eilučių ir nebeleidi sau gyventi su kaukėmis, nes tiesiog įsimyli tikrą žmogų….
Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.
Meistras Solnesas
Nesakau, kad pasiliksiu čia ilgam, bet tarp tų sparnų jaučiuosi reikalinga.
Čia vienas iš tų, kurių jau n metų nerodo, ir vienas iš tų, kuris būna pirmas. Pirmas įsimylėtas spektaklis, pirmi eilėraščiai nespėjus net sulaukti aplodismentų pabaigos, pirmas tas jausmas, kai išeini iš teatro ir viduje – nepaaiškinamai rami tyla, o tik po to, kai viskas nurimsta, supranti, kad tik ką matei spektaklį, kuris seks tave visą gyvenimą, o galbūt tu jį seksi. Ne tiek svarbu, kuris kurį, kaip svarbu, kad abu būsime šalia vienas kito ir abiems tik tiek užteks, kad matytume prasmę šitaip būti toliau. Taip, man jis dar yra. Ir visada bus. Nors ir labai skaudėjo, kai sužinojau, kad mano spektaklio-išganytojo ant scenos daugiau nebebus (nors aš vis dar tikiu, kad kažkada kažkaip kažkur), bet nešiojuosi jį širdy – kol kas, rodosi, pakanka…
Daugelis jį vertino prieštaringai, o aš, kaip Los Angelo radijas, kartojau tą patį – kad jis geras, ne, ne geras, jis nuostabus, puikus, gaivališkas, iki pat galo tikras ir, o svarbiausia, išmokęs mane iš sunkių gyvenimo patirčių ir kliūčių imti auksines pamokas ir būti stipriai iki galo.
Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su jaukia režisiere Y.R., kuri po Solneso man liko su štampuku – pati nuostabiausia režisierė. Nemoku vertinti blogai, kitaip, prieštaringai, nes manyje ji liks tokia visada – pati geriausia, pati nuostabiausia meistro Solneso statytoja, kuris, kaip spektaklis, man davė milijoną kartų daugiau nei galima tikėtis gauti iš spektaklio. Tik po šio atradimo aš supratau tikrąją teatro prasme, nors jame gyvenau jau metus. Tiems, kas yra gavę iš teatro savo dalelę – puikiai mane supras. Tai – gyvenimas, kuris, kaip žinot, ne taip jau ir lengvai paaiškinamas.
Mano herojus visada liks Alina. Su savo begaline stiprybe, praradusi viską – vyrą, namus, vaikus, vaikystės lėles. Ir čia jau nublanksta visa riba tarp teatro ir gyvenimo, nes būti tokiai gyvenime, kai pats pasaulis ir aplinkybės plėšo tave į gabalus – daug svarbiau nei nuosekliai eiti klūpant ir viso šito mokytojas teatras – nuostabiausia, kas galėjo būti. Nesakau,kad aš būčiau tokia kaip Alina – aš nepajėgčiau… Bet nuolankiai mokausi. Kartelė man nuo šio spektaklio pakelta labai aukštai, bet tai nereiškia, kad suklupti – nevalia, nes stiprybė – tai, kas pakelia iš visų griovių.
Visi žiūrovai jau buvo išėję, o aš verkiau negalėdama pamiršti sceninės tobulybės. Visi jau buvo išėję – aš kasdien stebiuosi, kaip jie taip gali – po visko, ką čia gavo ir surado, ką išgyveno, iškart išeiti į snieguotą gyvenimą? Nemokėjau niekada, todėl ir reikėjo tylos, ašarų, atrasti, suprasti, išmokti. Todėl ir reikėjo ir tebereikia nešiotis spektaklį širdyje.
Solnesas ir Hildė – Dieve, koks nuostabus duetas. Ji pasiryžusi dėl jo padaryti viską, kad tik pilį gautų, kad tik būtų jo maža mergaitė, o jis – užlipti ant savo paties statyto bokšto, kad įrodytų sau ir tuo pačiu kitiems, jog jis – meistrų meistras, statytojas, sunkiai užleidžiantis vietą kitiems, jaunesniems, o ir ne paslaptis, gal geresniems. Juk palikti skylę kamine, dėl kurios visų, o svarbiausia, Alinos gyvenimas griūva į ašaras – ne įrodymas, kad reikia statyti bažnyčias žmonių širdyse, o ne gatvėse?
Mane žavi spektaklio minimalizmas. Viskame kame. Ir ta skaudulio akimirka, kai du žmonės, dvi kėdės, liepsna – ir to pakanka, kad išgimdytų, sukratytų, sudegntų iki pelenų.
Tai jau mano gyvenimo teatras. Pradžių pradžia. Ir kartais pajuntu, kad dėl Solneso vis dar stoviu čia dabar, einu gatve ir sugebu šypsotis, kai norisi verkti. Stiprybė – tai brangiausia, ką gavau iš šio spektaklio. Be štrichų, kabučių ir dviprasmiškumo – mano gyvenimo spektaklis.
O jie tikėjo, kad mes išgyvensim viską,
Tu – mano meistras- tuo tiki?
Čia vienas iš tų, kurių jau n metų nerodo, ir vienas iš tų, kuris būna pirmas. Pirmas įsimylėtas spektaklis, pirmi eilėraščiai nespėjus net sulaukti aplodismentų pabaigos, pirmas tas jausmas, kai išeini iš teatro ir viduje – nepaaiškinamai rami tyla, o tik po to, kai viskas nurimsta, supranti, kad tik ką matei spektaklį, kuris seks tave visą gyvenimą, o galbūt tu jį seksi. Ne tiek svarbu, kuris kurį, kaip svarbu, kad abu būsime šalia vienas kito ir abiems tik tiek užteks, kad matytume prasmę šitaip būti toliau. Taip, man jis dar yra. Ir visada bus. Nors ir labai skaudėjo, kai sužinojau, kad mano spektaklio-išganytojo ant scenos daugiau nebebus (nors aš vis dar tikiu, kad kažkada kažkaip kažkur), bet nešiojuosi jį širdy – kol kas, rodosi, pakanka…
Daugelis jį vertino prieštaringai, o aš, kaip Los Angelo radijas, kartojau tą patį – kad jis geras, ne, ne geras, jis nuostabus, puikus, gaivališkas, iki pat galo tikras ir, o svarbiausia, išmokęs mane iš sunkių gyvenimo patirčių ir kliūčių imti auksines pamokas ir būti stipriai iki galo.
Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su jaukia režisiere Y.R., kuri po Solneso man liko su štampuku – pati nuostabiausia režisierė. Nemoku vertinti blogai, kitaip, prieštaringai, nes manyje ji liks tokia visada – pati geriausia, pati nuostabiausia meistro Solneso statytoja, kuris, kaip spektaklis, man davė milijoną kartų daugiau nei galima tikėtis gauti iš spektaklio. Tik po šio atradimo aš supratau tikrąją teatro prasme, nors jame gyvenau jau metus. Tiems, kas yra gavę iš teatro savo dalelę – puikiai mane supras. Tai – gyvenimas, kuris, kaip žinot, ne taip jau ir lengvai paaiškinamas.
Mano herojus visada liks Alina. Su savo begaline stiprybe, praradusi viską – vyrą, namus, vaikus, vaikystės lėles. Ir čia jau nublanksta visa riba tarp teatro ir gyvenimo, nes būti tokiai gyvenime, kai pats pasaulis ir aplinkybės plėšo tave į gabalus – daug svarbiau nei nuosekliai eiti klūpant ir viso šito mokytojas teatras – nuostabiausia, kas galėjo būti. Nesakau,kad aš būčiau tokia kaip Alina – aš nepajėgčiau… Bet nuolankiai mokausi. Kartelė man nuo šio spektaklio pakelta labai aukštai, bet tai nereiškia, kad suklupti – nevalia, nes stiprybė – tai, kas pakelia iš visų griovių.
Visi žiūrovai jau buvo išėję, o aš verkiau negalėdama pamiršti sceninės tobulybės. Visi jau buvo išėję – aš kasdien stebiuosi, kaip jie taip gali – po visko, ką čia gavo ir surado, ką išgyveno, iškart išeiti į snieguotą gyvenimą? Nemokėjau niekada, todėl ir reikėjo tylos, ašarų, atrasti, suprasti, išmokti. Todėl ir reikėjo ir tebereikia nešiotis spektaklį širdyje.
Solnesas ir Hildė – Dieve, koks nuostabus duetas. Ji pasiryžusi dėl jo padaryti viską, kad tik pilį gautų, kad tik būtų jo maža mergaitė, o jis – užlipti ant savo paties statyto bokšto, kad įrodytų sau ir tuo pačiu kitiems, jog jis – meistrų meistras, statytojas, sunkiai užleidžiantis vietą kitiems, jaunesniems, o ir ne paslaptis, gal geresniems. Juk palikti skylę kamine, dėl kurios visų, o svarbiausia, Alinos gyvenimas griūva į ašaras – ne įrodymas, kad reikia statyti bažnyčias žmonių širdyse, o ne gatvėse?
Mane žavi spektaklio minimalizmas. Viskame kame. Ir ta skaudulio akimirka, kai du žmonės, dvi kėdės, liepsna – ir to pakanka, kad išgimdytų, sukratytų, sudegntų iki pelenų.
Tai jau mano gyvenimo teatras. Pradžių pradžia. Ir kartais pajuntu, kad dėl Solneso vis dar stoviu čia dabar, einu gatve ir sugebu šypsotis, kai norisi verkti. Stiprybė – tai brangiausia, ką gavau iš šio spektaklio. Be štrichų, kabučių ir dviprasmiškumo – mano gyvenimo spektaklis.
O jie tikėjo, kad mes išgyvensim viską,
Tu – mano meistras- tuo tiki?
Katedra 2012-11-29
Vėl Katedrą sugrovei?
Trapi ji buvo, menka, mažytė, bet visgi gyveno joje žmogus ir Dievas!
Prieš savaitę sau kartojau „mėnuo be teatro“ – įveiksi? Tebūnie išbandymas, mažytė pertrauka ir ateinantis suvokimas – reikia man teatro labai labai labai labai ar tik labai.
Po trijų dienų neštvėriau, atėjau į teatrą, praėjus dviems dienoms – vėl aš čia.
Vakar beeinant teatru nutvilgė it kometa mintis – tu nori atimti iš savęs tai, kuo gyveni, alsuoji, kvėpuoji ir minti? Beprotė, beprotė, nuo pat pradžios, kai prieš penkerius metus įžengiau čia pirmą kartą ir nė nenumaniau, kad tai bus mano proto ir sielos namai, iki dabar, kuomet veržiuosi teatran iki pamišimo, skausmo, alpulio, atrodo, viskas, pabaiga, nebenoriu, nereikia, pavargau, kitą dieną – vėl degu vien nuo minties, kad eisiu šįvakar į teatrą. Kažkada supratau, kad nepaisant visko, esu laiminga dviems atvejais – kai rašau ir kai esu teatre. Tada prisiekiau dangui ir sau – būsiu čia, būsiu visada.
Neseniai supratau, kad teatras tikrai tarnystei pasirenka tik labai jį mylinčius. Be jokių išimčių, net kada, kai labai skauda, kai teatras daugiau atima nei duoda, kai išsiurbia paskutinius tavo jėgų likučius, bet vis tiek sugebi namo išeiti energingesnis nei atėjai. Aš jaučiu, kad šiai tarnystei mane teatras pasirinko jau seniai. Nes kaip kitaip pateisinti veržimąsi į jį, begalinį bėgimą, ėjimą nepaisant jokių blogybių, net pasižadėjus sau neiti, ėjimas sulaužant ir principus, ir pasižadėjimus sau, noras bet kokia kaina būti jame?
Vakar po „Katedros“ pajaučiau, kad teatras – didysis mano gyvenimo stebuklas, kuris įkvepia, moko, stebi, grasina pirštu, kai blogai elgiuosi ir vaišina karštu vynu, kai tik tek tetrūksta iki pilnos laimės. Jis kažkas daugiau už žodį, pastatą, spektaklius. Nemoku apsakyti, bet turbūt ir nelabai noriu mokėti,nes kad tai suprastumei, reikia išgyventi, o ne perskaityti.
Prie to suvokimo labai prisidėjo „Katedra“. Su pačia nuostabiausia scenografija, prie kurios savo stebuklingu talentu prisidėjo mano mylimas atradimas V.N., su nuostabiai pakilia muzika ir trapiu atradimu – menininkas nuo pradžios iki gali privalo būt vienas, kovoti už save ir savo talentą, nagais ir ragais kautis už savo būti, stot vienas prieš minią, kuri juo netiki, bet jau greit tikrai tikrai patikės…
Mes kiekvienas turime savo Katedrą, galbūt labai trapią, o gal kaip tik stebėtinai stiprią, kurios nesutrupintų net mylimo žmogaus netektis pačioje talento sužibėjimo viršūnėje. Mūsų kolona – mūsų stiprybės, mes patys, kurių, kad ir kaip gaila būtų, dažnai nebeturime, kur dėti. Lankas ir lyra – mūsų gyvenimo įrankiai, kuriais mums įsakyta daryti, ką geriausiai mokame. Mūsų širdys – Katedros aikštėje. Kur ateina žmonės pasimelsti, pabūti su savimi, pasišildyti…
Dabar gyvensime.
Nes nieko kito nesugebame, nemokam, nepajėgiam.
Taip, gyvensime!
Trapi ji buvo, menka, mažytė, bet visgi gyveno joje žmogus ir Dievas!
Prieš savaitę sau kartojau „mėnuo be teatro“ – įveiksi? Tebūnie išbandymas, mažytė pertrauka ir ateinantis suvokimas – reikia man teatro labai labai labai labai ar tik labai.
Po trijų dienų neštvėriau, atėjau į teatrą, praėjus dviems dienoms – vėl aš čia.
Vakar beeinant teatru nutvilgė it kometa mintis – tu nori atimti iš savęs tai, kuo gyveni, alsuoji, kvėpuoji ir minti? Beprotė, beprotė, nuo pat pradžios, kai prieš penkerius metus įžengiau čia pirmą kartą ir nė nenumaniau, kad tai bus mano proto ir sielos namai, iki dabar, kuomet veržiuosi teatran iki pamišimo, skausmo, alpulio, atrodo, viskas, pabaiga, nebenoriu, nereikia, pavargau, kitą dieną – vėl degu vien nuo minties, kad eisiu šįvakar į teatrą. Kažkada supratau, kad nepaisant visko, esu laiminga dviems atvejais – kai rašau ir kai esu teatre. Tada prisiekiau dangui ir sau – būsiu čia, būsiu visada.
Neseniai supratau, kad teatras tikrai tarnystei pasirenka tik labai jį mylinčius. Be jokių išimčių, net kada, kai labai skauda, kai teatras daugiau atima nei duoda, kai išsiurbia paskutinius tavo jėgų likučius, bet vis tiek sugebi namo išeiti energingesnis nei atėjai. Aš jaučiu, kad šiai tarnystei mane teatras pasirinko jau seniai. Nes kaip kitaip pateisinti veržimąsi į jį, begalinį bėgimą, ėjimą nepaisant jokių blogybių, net pasižadėjus sau neiti, ėjimas sulaužant ir principus, ir pasižadėjimus sau, noras bet kokia kaina būti jame?
Vakar po „Katedros“ pajaučiau, kad teatras – didysis mano gyvenimo stebuklas, kuris įkvepia, moko, stebi, grasina pirštu, kai blogai elgiuosi ir vaišina karštu vynu, kai tik tek tetrūksta iki pilnos laimės. Jis kažkas daugiau už žodį, pastatą, spektaklius. Nemoku apsakyti, bet turbūt ir nelabai noriu mokėti,nes kad tai suprastumei, reikia išgyventi, o ne perskaityti.
Prie to suvokimo labai prisidėjo „Katedra“. Su pačia nuostabiausia scenografija, prie kurios savo stebuklingu talentu prisidėjo mano mylimas atradimas V.N., su nuostabiai pakilia muzika ir trapiu atradimu – menininkas nuo pradžios iki gali privalo būt vienas, kovoti už save ir savo talentą, nagais ir ragais kautis už savo būti, stot vienas prieš minią, kuri juo netiki, bet jau greit tikrai tikrai patikės…
Mes kiekvienas turime savo Katedrą, galbūt labai trapią, o gal kaip tik stebėtinai stiprią, kurios nesutrupintų net mylimo žmogaus netektis pačioje talento sužibėjimo viršūnėje. Mūsų kolona – mūsų stiprybės, mes patys, kurių, kad ir kaip gaila būtų, dažnai nebeturime, kur dėti. Lankas ir lyra – mūsų gyvenimo įrankiai, kuriais mums įsakyta daryti, ką geriausiai mokame. Mūsų širdys – Katedros aikštėje. Kur ateina žmonės pasimelsti, pabūti su savimi, pasišildyti…
Dabar gyvensime.
Nes nieko kito nesugebame, nemokam, nepajėgiam.
Taip, gyvensime!
Unė
Niekam nerūpi gi, kad va, dabar čia stovi praradęs viską, ką
turėjai brangiausio, kad žemė slysta iš po kojų ir nebeturi, kur eiti ir
dėl ko gyventi.
Pagaliau sugrįžo. Tas jausmas, kai grįžti iš teatro ir viduje velniokiškai gera. Nesvarbu, kad per dieną niekam neužauginai sparnų, kažkaip, vienok, gera. Jauti, kad tavyje viskas dega, o įkvėpimas vaikšto neaplenkdamas nei vieno odos lopinėlio. Turbūt todėl ir esu dar čia, nes be to jausmo nežinočiau kaip gyventi.
Teatras teatre. Kartais pasijaučiu it žaidime, kurį tyliai kažkas žaidžia su manimi, turbūt ir su kitais. Bet nuo to tik man ramiau – jūs žaiskit, aš sutinku būti šio žaidimo dalyve, lygiomis teisėmis su kitais. Tik kartais sugauti Unės žvillgsnių daugiau nei sugauna kiti…
Nežinau, kodėl pasidaviau šiam žaidimui. Man išties labai rūpi Unė. Kaip žmogus, kaip aktorė, kaip istorinė persona. Dėl to aš net išraustu ir susigėstu, kai man pranašaujama, jog po mirties tik vienas žmogus mane prisimins ir mylės, kad kai manęs nebus – saulė neužtems, nes aš nesu nepamainoma. Tegul… Tik man gėda, kad iki šiol maniau visai kitaip.
Einu jau ketvirtus metus stebėti Babickaitės gyvenimo. Paryžius, suglebęs, pašautas Kaunas, neįvertinę talento lietuviai, rusiški atsakymai, o dažnai – ir klausimai, mišrus juokas, sumišęs su ašaromis, kurios dažniausiai nespėja net išbėgti iš akių, o jau reikia jas nusivalyti.
Dėl teatro – aš viską!
Unė sakė. Aš irgi sakau.
Kartais baisiai skauda, kad teatras nuo pasaulinių karų ir paryžietiškų chi chi cha cha iki šiandienos nepasikeitė niekuo. Dažnai kelia šiurpą jo ateitis, klausimas „O kas toliau?“ mane kankina kiekvieną mielą ir nemielą dieną. Kartais velniškai pavargstu. Būti teatru, juo sirgti, juo gydytis ir galvoti juo.
Bet šiandien aš tikiu, kad vieną dieną ateis teatro mesijas. Nes tikėjo Unė. O Unė – mažytė dalelė manęs. Kai verkiu, kai skauda, kai gelia ir kai myliu.
Šįvakar norėčiau, kad nešiotumėte savo krūtinėse atviras širdis. Ir nebijotumėte būti savimi. Nesvarbu, kad išjuoks, kad pasityčios ir pažemins. Būsime stprūs tik per skausmą.
O, Une, ačiū, kad ateini, kai reikia man tavęs labiausiai.
„Menas yra amžinas, o gyvenimas – tik laikinas“
Pagaliau sugrįžo. Tas jausmas, kai grįžti iš teatro ir viduje velniokiškai gera. Nesvarbu, kad per dieną niekam neužauginai sparnų, kažkaip, vienok, gera. Jauti, kad tavyje viskas dega, o įkvėpimas vaikšto neaplenkdamas nei vieno odos lopinėlio. Turbūt todėl ir esu dar čia, nes be to jausmo nežinočiau kaip gyventi.
Teatras teatre. Kartais pasijaučiu it žaidime, kurį tyliai kažkas žaidžia su manimi, turbūt ir su kitais. Bet nuo to tik man ramiau – jūs žaiskit, aš sutinku būti šio žaidimo dalyve, lygiomis teisėmis su kitais. Tik kartais sugauti Unės žvillgsnių daugiau nei sugauna kiti…
Nežinau, kodėl pasidaviau šiam žaidimui. Man išties labai rūpi Unė. Kaip žmogus, kaip aktorė, kaip istorinė persona. Dėl to aš net išraustu ir susigėstu, kai man pranašaujama, jog po mirties tik vienas žmogus mane prisimins ir mylės, kad kai manęs nebus – saulė neužtems, nes aš nesu nepamainoma. Tegul… Tik man gėda, kad iki šiol maniau visai kitaip.
Einu jau ketvirtus metus stebėti Babickaitės gyvenimo. Paryžius, suglebęs, pašautas Kaunas, neįvertinę talento lietuviai, rusiški atsakymai, o dažnai – ir klausimai, mišrus juokas, sumišęs su ašaromis, kurios dažniausiai nespėja net išbėgti iš akių, o jau reikia jas nusivalyti.
Dėl teatro – aš viską!
Unė sakė. Aš irgi sakau.
Kartais baisiai skauda, kad teatras nuo pasaulinių karų ir paryžietiškų chi chi cha cha iki šiandienos nepasikeitė niekuo. Dažnai kelia šiurpą jo ateitis, klausimas „O kas toliau?“ mane kankina kiekvieną mielą ir nemielą dieną. Kartais velniškai pavargstu. Būti teatru, juo sirgti, juo gydytis ir galvoti juo.
Bet šiandien aš tikiu, kad vieną dieną ateis teatro mesijas. Nes tikėjo Unė. O Unė – mažytė dalelė manęs. Kai verkiu, kai skauda, kai gelia ir kai myliu.
Šįvakar norėčiau, kad nešiotumėte savo krūtinėse atviras širdis. Ir nebijotumėte būti savimi. Nesvarbu, kad išjuoks, kad pasityčios ir pažemins. Būsime stprūs tik per skausmą.
O, Une, ačiū, kad ateini, kai reikia man tavęs labiausiai.
„Menas yra amžinas, o gyvenimas – tik laikinas“
Laiškai į niekur 2012-01-05
Iškeliauju. Kur? Nesakysiu!
Tik sparnais apglėbsiu…
Su kiekviena sekunde jaučiu, kad sąstingis mažėja. Nugarą nukrato gan stiprūs, bet labai jaukūs šiurpuliukai. Širdis krusteli kas kartą, kai jis į mane pasižiūri. O ką aš? Skatau laiškus, kurių kiekvienas prasideda „Mieloji“, argi galėtų būti kitaip? O paskutinis sakinys tebūna – „P.S. Myliu tave.“ Ir viskas, nieko neberekia. Nei lopšio, nei tylos, nei arbatos. Cigarečių dūmai nebeskanūs, kai turiu tave šalia.
Pianinas ir trys kėdės, mažų vaikų nutraukos, ugnelė akyse – tik tiek tereikia, kad būtų išbaigta, paveiktų, duotų paskatą gyvent. Pasternakai, kai sakei, kad Cvetajeva tavo poetė, didysis talentas, eilių lakštingala, aš patikėkau, kad tai skirta man… Ah, Rilke, mano mylimas Rilke, kodėl išėjai, išėjai, kai prie durų apsisiautę sniegu stovėjo Naujieji, o akyse degė šviesi viltis? Pakėlei sparnus ir — į Dangų. Po to sakei, kad ten taip keista, keista būti. O man atrodė – o kad visi, kurie išėjo, pasakytų bent po žodį taip, kaip tu..
Cvetajeva, pasiklydusi savy, pianino klavišų laipteliuose ir tarp dviejų ryškių žmionių. „Meilės trikampis“ – ne, gyvenimo trikampis. Pasirinkai tą, kuriuo dalintis nenorėjai, tačiau teko. Lizdas lizdas – taip ir užgęsta žmonės ir likimai, Marina…
O visgi mano didysis spektaklio atradimas – Aktorius A.K. Ir plaukus rautis, ir verkti, ir kartoti, kartoti iki ašarų, kad jo mylimoji turi talentą – žiūrėjau ir verkiau kartu.
Tamsoj trys degantys laiškai į niekur ir dangus – finalas finalas. Suskaudo kažkur giliai.
Noriu rašyti laiškus į niekur, gauti juos iš niekur ir nakčia skaitant daug šypsotis – už save ir už tave, o mielas.
Tik sparnais apglėbsiu…
Su kiekviena sekunde jaučiu, kad sąstingis mažėja. Nugarą nukrato gan stiprūs, bet labai jaukūs šiurpuliukai. Širdis krusteli kas kartą, kai jis į mane pasižiūri. O ką aš? Skatau laiškus, kurių kiekvienas prasideda „Mieloji“, argi galėtų būti kitaip? O paskutinis sakinys tebūna – „P.S. Myliu tave.“ Ir viskas, nieko neberekia. Nei lopšio, nei tylos, nei arbatos. Cigarečių dūmai nebeskanūs, kai turiu tave šalia.
Pianinas ir trys kėdės, mažų vaikų nutraukos, ugnelė akyse – tik tiek tereikia, kad būtų išbaigta, paveiktų, duotų paskatą gyvent. Pasternakai, kai sakei, kad Cvetajeva tavo poetė, didysis talentas, eilių lakštingala, aš patikėkau, kad tai skirta man… Ah, Rilke, mano mylimas Rilke, kodėl išėjai, išėjai, kai prie durų apsisiautę sniegu stovėjo Naujieji, o akyse degė šviesi viltis? Pakėlei sparnus ir — į Dangų. Po to sakei, kad ten taip keista, keista būti. O man atrodė – o kad visi, kurie išėjo, pasakytų bent po žodį taip, kaip tu..
Cvetajeva, pasiklydusi savy, pianino klavišų laipteliuose ir tarp dviejų ryškių žmionių. „Meilės trikampis“ – ne, gyvenimo trikampis. Pasirinkai tą, kuriuo dalintis nenorėjai, tačiau teko. Lizdas lizdas – taip ir užgęsta žmonės ir likimai, Marina…
O visgi mano didysis spektaklio atradimas – Aktorius A.K. Ir plaukus rautis, ir verkti, ir kartoti, kartoti iki ašarų, kad jo mylimoji turi talentą – žiūrėjau ir verkiau kartu.
Tamsoj trys degantys laiškai į niekur ir dangus – finalas finalas. Suskaudo kažkur giliai.
Noriu rašyti laiškus į niekur, gauti juos iš niekur ir nakčia skaitant daug šypsotis – už save ir už tave, o mielas.
Paskendusi vasara
O kad man tik vasaros….
Atsikeli paryčiui ir junti, kaip tavyje vietoj kraujo kraujagyslėmis bėgioja nemigas sumišęs su teatru. Jis visur. Kiekviename pokalbyje, kiekviename kavos puodelyje (kad ir dešimtame per dieną), septynioliktame Halls ledinuke, apsitrynusiame spaudos kioske, mano pagalvėje, ryto tyloje, rankinėje, nerime, nemigoje, muzikoje. Jis laksto tavo viduje gniuždydamas normalų organizmo funkcionavimą. Jis ištraukia į save paskutinius jėgos likučius, kad atsikeltum dar labiau bejėgis nei miegoti nuėjai. Kol jo yra tiek, kiek būna pas paprastus teatro mėgėjus, tol viskas, rodosi, būna gerai, jis padeda gyventi, kartais net ir labai tiesiogine prasme. Bet. Kai jo tiek ryškiai per daug, kad galėtum išdalinti kiekvienam praeinančiam Gedimino prospektu ir vis tiek liktų pilnos kišenės ir vidus, kai, atrodo, sprogsi. Tada tik vasaros….
Aš nežinau kaip su šituo susigyvena kiti. Ypač tie, kuriems teatras – kasdieninė profesija, ir duona, ir pienas, ir kava. Gal jie turi kuo užsigerti vakarykštę dieną, gal išmoksta tiesiog būti, būti ir viskas, o gal savo aimanas sudeda į sapnus ant pagalvės, kurioje, tikiu, kaip ir pas manąją, irgi gyvena teatras. Tik puikiai žinau, kad teatras moka skaudinti, pravirkdyti, spirti iš visų jėgų taip, kad suklupti nebenorėtum niekada gyvenime ir moka taip pakelti iš duobės, įkvėpti šypsenai ir pagardinti cinamonu moką, kad dėkoji dėkoji dėkoji, jog turi savo gyvenimo kely tokį pagalbininką. Ir dabar pasigendu tų dienų, kuomet dėkojau, ėjau, nes degiau ir kito kelio mano prošvaistėj tiesiog būti negalėjo. Mano mylimas, o gal…
Kartais atrodo – viską mesti būtų dar paprasčiau. Tiesiog taip nuoširdžiai lengva ir įkvėpiančiai jauku – meti viską, ką ligšiol su savimi nešiojais, kaupei ir kuo gyvenai, ir išvažiuoji į Lhasą.
Bet ne. Gi būtina įsimylėti, pamilti, iškvėpti visą slogučio protvinkusį orą.
O tada – į kaimą. Kur niekas nemato, negirdi, nežiūri. Kur tiek daug jaukios tylos ir tiek daug vaikiško ir tik ką nupjauta žole kvepiančio triukšmo, kur susipynę tiek daug likimų ir tiek daug šeimų, tiek šuniukų be pavadėlių ir alkanų kačių prie namų durų.
„Paskendusi vasara” – kupinas sentimentų ir kaimo ilgesio. Kažkada, kai teatro galėjo būti tiek daug, kad sprogčiau, ir vis tiek, atrodė, maža, žiūrėdavau šį spektaklį ir mylėjau, kad žiūriu.
O kad tos vasaros…
Dabar.
Atsikeli paryčiui ir junti, kaip tavyje vietoj kraujo kraujagyslėmis bėgioja nemigas sumišęs su teatru. Jis visur. Kiekviename pokalbyje, kiekviename kavos puodelyje (kad ir dešimtame per dieną), septynioliktame Halls ledinuke, apsitrynusiame spaudos kioske, mano pagalvėje, ryto tyloje, rankinėje, nerime, nemigoje, muzikoje. Jis laksto tavo viduje gniuždydamas normalų organizmo funkcionavimą. Jis ištraukia į save paskutinius jėgos likučius, kad atsikeltum dar labiau bejėgis nei miegoti nuėjai. Kol jo yra tiek, kiek būna pas paprastus teatro mėgėjus, tol viskas, rodosi, būna gerai, jis padeda gyventi, kartais net ir labai tiesiogine prasme. Bet. Kai jo tiek ryškiai per daug, kad galėtum išdalinti kiekvienam praeinančiam Gedimino prospektu ir vis tiek liktų pilnos kišenės ir vidus, kai, atrodo, sprogsi. Tada tik vasaros….
Aš nežinau kaip su šituo susigyvena kiti. Ypač tie, kuriems teatras – kasdieninė profesija, ir duona, ir pienas, ir kava. Gal jie turi kuo užsigerti vakarykštę dieną, gal išmoksta tiesiog būti, būti ir viskas, o gal savo aimanas sudeda į sapnus ant pagalvės, kurioje, tikiu, kaip ir pas manąją, irgi gyvena teatras. Tik puikiai žinau, kad teatras moka skaudinti, pravirkdyti, spirti iš visų jėgų taip, kad suklupti nebenorėtum niekada gyvenime ir moka taip pakelti iš duobės, įkvėpti šypsenai ir pagardinti cinamonu moką, kad dėkoji dėkoji dėkoji, jog turi savo gyvenimo kely tokį pagalbininką. Ir dabar pasigendu tų dienų, kuomet dėkojau, ėjau, nes degiau ir kito kelio mano prošvaistėj tiesiog būti negalėjo. Mano mylimas, o gal…
Kartais atrodo – viską mesti būtų dar paprasčiau. Tiesiog taip nuoširdžiai lengva ir įkvėpiančiai jauku – meti viską, ką ligšiol su savimi nešiojais, kaupei ir kuo gyvenai, ir išvažiuoji į Lhasą.
Bet ne. Gi būtina įsimylėti, pamilti, iškvėpti visą slogučio protvinkusį orą.
O tada – į kaimą. Kur niekas nemato, negirdi, nežiūri. Kur tiek daug jaukios tylos ir tiek daug vaikiško ir tik ką nupjauta žole kvepiančio triukšmo, kur susipynę tiek daug likimų ir tiek daug šeimų, tiek šuniukų be pavadėlių ir alkanų kačių prie namų durų.
„Paskendusi vasara” – kupinas sentimentų ir kaimo ilgesio. Kažkada, kai teatro galėjo būti tiek daug, kad sprogčiau, ir vis tiek, atrodė, maža, žiūrėdavau šį spektaklį ir mylėjau, kad žiūriu.
O kad tos vasaros…
Dabar.
Išvarymas 2011-12-22
Kažkodėl nelinksma, nors visad tu ant bangos.
„Išvarymas“ yra ne spektaklis. Ir kai jį pavadina spektakliu, mane kas kartą trumpam nupurto. Jis yra daugiau nei spektaklis. „Išvarymas“ – tai reiškinys, draugas, konjako stikliukas ir šilta ranka ant peties, kai to labiausiai reikia. Jis – petys, kai nebesulaikai ašarų, nors stovi prieš kokius penkis šimtus žiūrovų. Jis – didžiulis arbatos puodelis, kai viduje viskas susitingę iš šalčio, neramumo ir kažko daugiau. Migdomieji, kai nebežinai ko imtis, kad pagaliau užmigtum. Pliušinis žaislas, kai išeina visi ir lieki vienas. Tyla ir ramybė, kurias taip stipriai imi vertinti po nesibaigiančio bėgimo ir ausis nepaliekančio triukšmo. Meilė, kuri stipri tiek, kiek esame silpni mes.
Visą vasarą galėjau prastaugti iš ilgesio „Išvarymui“. Kartais atrodydavo – atimkit atostogas, saulę, vasaros šilumą, kavą kasrytinę, susitikimų milijoną, tik duokit man „Išvarymą“!
„Išvarymą“ būtina pamatyti kiekvienam. Nesakau, kad visiems patiks. Bus džiugu, jei kažkas išeis anksčiau laiko, nes tai reikš, jog abejingų nepaliko, o aš šventai tikiu,kad teatro paskirtis šiame gyvenime – nepalikti žiūrovo kėdėje nei vieno abejingo veido.
Jį reikia patirti. Persijoti per save. Prisijaukinti it laukinę katę, sugalvojant jai netikrą vardą, kuris ateity, visai gali būti, virs tikru. Tai gali užtrukti velniškai ilgai. Nuo to karto, kai pirmą sykį pamačiau „Išvarymą“ iki to laiko, kol supratau, kas jis toks per vienas, man prireikė beveik metų.
Jis šaukte šaukiasi būti priimtas į svečius, pavaišintas arbata ir saldainiais su karamele. Jo reikia. Jis negali būti vienas. Tiesiog. Vienas. Ir jam reikia. Mūsų visų.
„Išvarymas“ įleidžia į tave šaknis, apsigyvena, šluotkočiais sulaužo vidinę įtampą, apkloja jaukia ramybe, įsiskverbia į vidų. Turi su juo valgyti, miegoti, eiti pasivaikščioti, kai galva buzgia it Vespa nuo neperskaitytų knygų, turi kalbėti juo. Kai velniokiškai reikia kažką pamiršti, bet nemoki, nes tai per daug apsigyvenę tavy, tari visai kaip Benas po nakties su Egle „Grįšiu, išgersiu tiek kokakolos skardinių, kiek niekada gyvenime negėriau, jos skoniu užglaistysiu Eglės skonį, kauksiu…Nežinau, kaip, bet aš ją kažkaip pamiršiu“. O kai norisi žmogui pasakyti, kad jis nėra pilkos masės dalyvis, teištari visai kaip Eglė Benui „Benai, tu pastebėjai? Jie kitokie nei mes, mes dar nesugadinti, dar tokie tikri, tu pastebėjai?“. Kai būna labai bloga, kartoju Eglės žodžius „Atsiknisk tu nuo mano vargšės galvos“
Kai sakau žodžius, kuriuos jis apgyvendino many, jaučiu, kad jis šypsosi. Šypsausi ir aš. Nes man gera, kai kitų žodžiai apsigyvena many.
„Išvarymas“ nuostabiai parodo, iki ko gali nusiristi žmogus. Ir iki ko pakilti. Kiekvieną kartą pažadi sau „Lietuva, nepaliksiu tavęs per amžius“ ir kiekvieną kartą skauda, nes žinai,kad Lietuvą ne tik paliksi, bet ir joje savęs nepaliksi.
Jis padeda gyventi.
Jis moko būti.
Jis yra rekalingas.
Nes mes galime būti laimingi ir išvaryti.
„Išvarymas“ yra ne spektaklis. Ir kai jį pavadina spektakliu, mane kas kartą trumpam nupurto. Jis yra daugiau nei spektaklis. „Išvarymas“ – tai reiškinys, draugas, konjako stikliukas ir šilta ranka ant peties, kai to labiausiai reikia. Jis – petys, kai nebesulaikai ašarų, nors stovi prieš kokius penkis šimtus žiūrovų. Jis – didžiulis arbatos puodelis, kai viduje viskas susitingę iš šalčio, neramumo ir kažko daugiau. Migdomieji, kai nebežinai ko imtis, kad pagaliau užmigtum. Pliušinis žaislas, kai išeina visi ir lieki vienas. Tyla ir ramybė, kurias taip stipriai imi vertinti po nesibaigiančio bėgimo ir ausis nepaliekančio triukšmo. Meilė, kuri stipri tiek, kiek esame silpni mes.
Visą vasarą galėjau prastaugti iš ilgesio „Išvarymui“. Kartais atrodydavo – atimkit atostogas, saulę, vasaros šilumą, kavą kasrytinę, susitikimų milijoną, tik duokit man „Išvarymą“!
„Išvarymą“ būtina pamatyti kiekvienam. Nesakau, kad visiems patiks. Bus džiugu, jei kažkas išeis anksčiau laiko, nes tai reikš, jog abejingų nepaliko, o aš šventai tikiu,kad teatro paskirtis šiame gyvenime – nepalikti žiūrovo kėdėje nei vieno abejingo veido.
Jį reikia patirti. Persijoti per save. Prisijaukinti it laukinę katę, sugalvojant jai netikrą vardą, kuris ateity, visai gali būti, virs tikru. Tai gali užtrukti velniškai ilgai. Nuo to karto, kai pirmą sykį pamačiau „Išvarymą“ iki to laiko, kol supratau, kas jis toks per vienas, man prireikė beveik metų.
Jis šaukte šaukiasi būti priimtas į svečius, pavaišintas arbata ir saldainiais su karamele. Jo reikia. Jis negali būti vienas. Tiesiog. Vienas. Ir jam reikia. Mūsų visų.
„Išvarymas“ įleidžia į tave šaknis, apsigyvena, šluotkočiais sulaužo vidinę įtampą, apkloja jaukia ramybe, įsiskverbia į vidų. Turi su juo valgyti, miegoti, eiti pasivaikščioti, kai galva buzgia it Vespa nuo neperskaitytų knygų, turi kalbėti juo. Kai velniokiškai reikia kažką pamiršti, bet nemoki, nes tai per daug apsigyvenę tavy, tari visai kaip Benas po nakties su Egle „Grįšiu, išgersiu tiek kokakolos skardinių, kiek niekada gyvenime negėriau, jos skoniu užglaistysiu Eglės skonį, kauksiu…Nežinau, kaip, bet aš ją kažkaip pamiršiu“. O kai norisi žmogui pasakyti, kad jis nėra pilkos masės dalyvis, teištari visai kaip Eglė Benui „Benai, tu pastebėjai? Jie kitokie nei mes, mes dar nesugadinti, dar tokie tikri, tu pastebėjai?“. Kai būna labai bloga, kartoju Eglės žodžius „Atsiknisk tu nuo mano vargšės galvos“
Kai sakau žodžius, kuriuos jis apgyvendino many, jaučiu, kad jis šypsosi. Šypsausi ir aš. Nes man gera, kai kitų žodžiai apsigyvena many.
„Išvarymas“ nuostabiai parodo, iki ko gali nusiristi žmogus. Ir iki ko pakilti. Kiekvieną kartą pažadi sau „Lietuva, nepaliksiu tavęs per amžius“ ir kiekvieną kartą skauda, nes žinai,kad Lietuvą ne tik paliksi, bet ir joje savęs nepaliksi.
Jis padeda gyventi.
Jis moko būti.
Jis yra rekalingas.
Nes mes galime būti laimingi ir išvaryti.
Mistras 2012-11-06
Kiekvienas spektaklis turi savo gyvenimą. Gimimą, jaunystę, brandą ir
mirtį. O kartais dargi atgimimą ir antrą mažytį gyvenimėlį.
Kiekvienas spektaklis turi savo kvėpavimą ir gyvenimo ritmą. Ir kai sutrikdai tą ritmą savo buvimu, jautiesi lyg suvalgęs uždraustą vaisių. Būtent taip man ir buvo.
Žiūrėdama „Mistrą“ supratau, kad negaliu. Šitaip įeiti į spektakli, pažiūrėti ir viskas, ir išeiti. Nes nebemoku. Turiu būti su spektakliu susigyvenusi, kartu su juo gėrusi karštą vyną trečią ryto ir žinoti visus prieš ir po. O jau po to – spektaklis, gėlės ir recenzijos…
Aš puikiai žinau, kad visi žiūrovai privalo ateiti, pamatyti, paploti kartais netgi atsistojus ir išeiti į naktį. Ir taip pat puikiai žinau, kad jiems nė motais, kaip viskas čia gimė, kaip teatro grimerė iš sveikai atrodančio aktorės veido padaro visiškos šizofrenikės fizionomiją. Įteikia gėlių pažįstamiems ir ate, žiūrove, tikimės, dar grįši.
o aš bandydama būti tokia kaip jie, žiūrėjau ir galvojau, kad švelnų ir vos vos pamišėlišką spektaklio ritmą suardžiau šituo savo supratimu. Bent jau savyje.
Man reikia čia būti nuolatos, žinoti visą priešistorę, žengti kartu su spektakliu, neišmesti jo iš minčių nei ir tada, kai jis tose mintyse nebetelpa.
O „Mistras“ išėjus iš spektaklio ir nebetilpo.
Istorinis spektaklis su pamišimo prieskoniu, po kurio dar ilgai skambėjo viduje pačio Mistro pasakyti žodžiai „Šis gyvenimas ne tas!“
Tąsyk man labai rekėjo tų žodžių. Nuskambėjo taip subtiliai ir aštriai.
Bet – jei šis gyvenimas ne tas, tai gal ir mes gimsime kada antram gyvenimui?
Kaip kad spektakliai gimsta.
Kiekvienas spektaklis turi savo kvėpavimą ir gyvenimo ritmą. Ir kai sutrikdai tą ritmą savo buvimu, jautiesi lyg suvalgęs uždraustą vaisių. Būtent taip man ir buvo.
Žiūrėdama „Mistrą“ supratau, kad negaliu. Šitaip įeiti į spektakli, pažiūrėti ir viskas, ir išeiti. Nes nebemoku. Turiu būti su spektakliu susigyvenusi, kartu su juo gėrusi karštą vyną trečią ryto ir žinoti visus prieš ir po. O jau po to – spektaklis, gėlės ir recenzijos…
Aš puikiai žinau, kad visi žiūrovai privalo ateiti, pamatyti, paploti kartais netgi atsistojus ir išeiti į naktį. Ir taip pat puikiai žinau, kad jiems nė motais, kaip viskas čia gimė, kaip teatro grimerė iš sveikai atrodančio aktorės veido padaro visiškos šizofrenikės fizionomiją. Įteikia gėlių pažįstamiems ir ate, žiūrove, tikimės, dar grįši.
o aš bandydama būti tokia kaip jie, žiūrėjau ir galvojau, kad švelnų ir vos vos pamišėlišką spektaklio ritmą suardžiau šituo savo supratimu. Bent jau savyje.
Man reikia čia būti nuolatos, žinoti visą priešistorę, žengti kartu su spektakliu, neišmesti jo iš minčių nei ir tada, kai jis tose mintyse nebetelpa.
O „Mistras“ išėjus iš spektaklio ir nebetilpo.
Istorinis spektaklis su pamišimo prieskoniu, po kurio dar ilgai skambėjo viduje pačio Mistro pasakyti žodžiai „Šis gyvenimas ne tas!“
Tąsyk man labai rekėjo tų žodžių. Nuskambėjo taip subtiliai ir aštriai.
Bet – jei šis gyvenimas ne tas, tai gal ir mes gimsime kada antram gyvenimui?
Kaip kad spektakliai gimsta.
Visuomenės priešas 2011-11-11
„Kai susigyveni su spektakliu, kiekviena, net menkiausia, smulkmena
tampa labai reikšminga. Per premjerą, pirmą, antrą, trečią kartą vis
krūpčioji, kad tik viskas praeitų sklandžiai. Paskui, repertuare
pamačius spektaklio datą, bandai susiplanuoti viską aplink, kad tik
tądien galėtum ateiti į teatrą. O jautiesi, lyg vien tik dėl tavęs čia
viskas stovėtų ant kojų, nors, teoriškai, o ir praktiškai,nieko čia
nedarai, egzistuoji kažkur šalia spektaklio, kuris jau gyvena savo
gyvenimą. Gal ir kvailai čia nuskambėjo, bet man tai toks didelis
priekaištas, nes būtent taip aš ir gyvenu.
Kai kas nors paklausia, kodėl ir vėl čia sugrįžau, mintyse galvoja,
kad man labai patiko spektaklis. Aš nesipriešinu. Patvirtinu mintis.
Sakau, kad labai geras ir panašiai. Nors negaliu pasakyti, ar jis man
apskritai patinka. Nebejaučiu aš jo, kaip jausmo. Man tik reikia būti
tikrai, kad jis egzistuoja, ateinu patikrinti, ar įvyko..“ (R.R.)
Ateinu patikrinti lig šiol. Kiekvieną kartą. Man tas žinojimas, kad
įvyko, kad vis dar egzistuoja, viską pastato į savo vietas ir galiu
būti rami – įvyko.
Man nereikia kiekvieną kartą išgyventi, pamatyti, aš galiu sėdėti
už sienos gurkšnodama arbatą, girdėti žmonių plojimus, ir to man pakaks.
Kadangi jau metus šis spektaklis guli teatro repertuare ir many.
Ilgai reikėjo stengtis, kad apgyvendinčiau jį savy, kad prisipratinčiau.
Jis man nuo pat pirmos premjeros buvo abejingas. Labai ilgai. Kiekvieną
kartą atsisėsdavau vis arčiau jo, kviesdavau vardu, pratinausi.. Viskas
veltui.
Atėjus šiųmečiam sezonui pajutau, kad spektaklis mane prisileidžia.
Leidžiasi laukiamas, žiūrimas, netgi šypsosi, kai jam ploju. Kad ir už
sienos.
Premjera, įvykusi prieš metus, many įsitrigo labai giliai. Ir
šiandien prisiminus tą atmosferą, orą ir viltį, kažkas viduj suskauda.
Tąsyk aplink mus visus tvyrojo tokia skaudžiai negailestinga įtampa ir
kartu – noras ir komandiškas siekis kartu padaryti dar tiek daug…
Skaudžiausia, žinoma, buvo tai, kad likus kelioms dienoms iki premjeros
Anapilin iškeliavo spektaklio scenografė. Ir tik teatro žmogus supras,
kaip skaudžiai atsiliepia kiekviena išėjusi teatro siela. Todėl tą,
premjerinį, vakarą skaudėjo. Spektaklį žiūrėjau su nuostaba ir įtarimu,
kad šis spektaklis – bus sunkus.
Prireikė metų, kad spektaklis susigulėtų manyje, o gal ir kituose.
Kad nusileidus užuolaidai, taptų ramu ir gera. Kad išmokčiau žiūrėti jį
ir matyti, ką juo norima pasakyti.
Jis dvelkia stiprybe. Savo drąsa. „Iš kur tokia drąsa, užmanymai ir
priemonės?“ klausinėjau aš ir klausinėjo manęs. Jis kalba apie
ištikimybę pačiam sau, apie pilką masę ir individą, kuris prieš ją – iki
pat galo vienas. Apie taiką su savimi ir ryžtą stoti prieš visuomenę.
Nesvarbu, kad išdarkys, garsiai išsityčios (nes mintyse jau būtų per
maža), žiūrės pro didinamąjį stiklą. Kažkiek įkvepia, kažkiek įneša
motyvacijos, o kažkiek – ir įklampina į tą nenorėjimą patikėti, kad ir
tu priklausai tai pilkai suvienodėjusiai visuomenei.
Taip noriu tikėti, kad šis spektaklis mebetaps man šaltas.
Ateisiu kas kartą patikrinti. Ar įvyko, ar egzistuoja, ar jo reikia kitiems.
Ateikit ir jūs.
Juk nuo visuomenės iki Visuomenės tik žingsnis, taip?
M.P.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)