Balta drobulė 2013-05-02

Trys metrai virvės, trys metrai meilės.





Žinai, prigirdyk mane, apsvaigink ir užnuodyk - nesugebėsiu būti kitaip. Dabar lekiu sekundžių greitumu, spektakliuose sustoju lyg kokiam finiše ir užmigdau savas bei svetimas mintis, kurios drįsta knibždėti mano galvoje, išjungiu viską. Pati sau atrodau svetima, kai suprantu, kad ėmiau vertinti kiekvieną vakarą ten ir sakau jau tik tai, ką reikia sakyti. Tik tada, kai pasakysi, kad trūko, kad laukei, kai kažkas iš Jūsų pasakys, imsiu galvoti, kad tampu nebe savimi, kad nuoširdžiai neberandu laiko parašyti to, ką rašau dabar. Pavogiu iš darbo laiko valandas, manyje jau visko daug, net skersgatvio plytelės dūžta, kai atsistoju. Imk, teatre, tau man nieko negaila. Pasiimk visas naktis ir vakarus, pasiimk. Laikas - labai kintantis objektas ir labai jo daug tampa, kai turi teatrą. Todėl imk. Laiko visada atsiras, tik tu būk. Viena skersgatvio plytele nuo manęs.





"Balta drobulė". Nelaukiau, nemylėjau, netikėjau, tegul ateina, tegul išeina, aš gyvensiu. Man neskaudės, neverksiu, neišsiduosiu, nesakysiu, kad esu dar viena diena daugiau iškentusi. A.Š. Daug metų mane skaudinęs savo būtimi ir knyga, pasiekusia visas viršūnes, spjaudęs vandenį ir ugnį net tada, kai buvo per daug sunku, kad būčiau jo knygą supratusi. Todėl ir netikėjau juo, nieko nesitikėjau ir nelaukiau. Žiūrovo kėdėje buvau sutriuškinta. Į trupinius sumalti visi mano išankstiniai nusistatymai ir stereotipai, visi buvę skauduliai ir žaizdos. Čia tapau verge, nors tik ką buvau savo minčių karaliumi.




Čia žodžiai nuo scenos skamba visai kitaip nei skaitant iš knygos. Kad ir kaip stengtumeisi - knygoje to nerasi, nors visi ir sakys, kad čia, scenoj, viskas tas pats, kas knygos puslapiuose. Neklausyk jų. Čia - kitas gyvenimas. Čia verkiama prakaitu ir emigruojama tik tada, kai norima emigruoti iš savęs paties. Liūdima, nes norima džiaugtis. Ir žudomasi, nes norima gyventi. Čia verkiu, nors gyvenime šypsočiausi suspaudus lūpas. Tik čia ilgesys - didžiausia kaina, o meilė - brangiausia, ką turėjome. Mintyse atsiprašau A.Š. Atleisk, mano sunkiai suprantamų minčių valdove, už smerkimą ir trypimą. Dabar mes kartu būsime tiek daug,kad atsigriebtume už visą prarastą laiką. Ir visgi, kokie rašytojai ir režisieriai kantrūs - visuomet palaukia ir niekados neteisia. A.Š., ačiū už tai, kad nukritai iš dangaus, kai tikėjausi nukrisiant nebent tik lietų.




Beveik tobulai sužaista scenografija ir liftas - kas akimirką leidi sau patikėti, kad jis važinėja didžiulio pastato aukštais. Liftas -  viso ko centras ir jame įvyksta beveik viskas, ką tu privalai pamatyti. Ir meilė, ir išėjimas iš gyvenimo, ir melas (kitiems ir sau), ir buvimas ne savimi (ir savimi).



Buvo daug jausmo. Tiek daug, kad jausmas užvaldė mintis ir protą, likau bevalė žiūrovo kėdėje. Viskas sukosi aplink mane, o gal aš aplink viską sukausi, bet išmėčiau save į šimtą detalių. Kitą dieną grįžau ir rinkau savąją dėlionę - radau viena maža dalele daugiau nei reikėjo. Toji detalė vardu A.Š.




Tikra meilė vardan kurios gali atsisakyti visko arba gali neatsisakyti nieko. Vis tiek. Mylėsi kad ir su persikreipusiomis pėdkelnių akimis, su šaltomis rankomis ir banguotais plaukais, su jos vyru ir visomis kelionių detalėmis - viskas įsirašyta į atminties kasetę. Meilė groja pirmuoju smuiku ir prieš ją negali likti dviveidis. Niekas neleis, bet turbūt ir pats sau neleisi.


Atsisakoma netikrų aistrų, nors, velniop, manei, kad jos tikros ir šventai tuo tikėjai. Bet kam rūpi. Dabar tik svarbu būti ramiam prieš patį save ir, žinoma, ją. Nesvarbu, kad kitos grįš dar šimtus kartų, kad turėsi būti stiprus, jog neleistum pasilikti ilgiau. Stiprybė - antras smuikas. Pagrok juo bent ketvirtuoju ir manyje.



Garsai. Daug ir visokių. Kartais, atrodo, mažmožiai, bet kaip papildo spektaklio visumą - tik geriu į save viską ir filmuoju akimis į atmintį. Be jų kažkas būtų kitaip, kažko galbūt trūktų, dėl kažko skaudėtų širdį. Atodūsiai, traukinio bėgiai, kai išeinama į nebūtį, meilės alkio muzika - stebiuosi, kaip visko ir visaip telpa viename spektaklyje, keliose valandose veiksmo, o gal šitiek visko daug tik mano galvoje. Kupina atradimų ir naujų minčių, aš iš naujo atradau teatrą.



Susikaupti ir stebėti kiekvieną mirksnį be jokių pašalinių minčių - nauja spektaklių stebėjimo mokykla. Dėmesio reikalauja viskas, kas leidžia sau stovėti scenoje  - liftas, balkono turėklai, raidės, garsiai ir tyliai, vos girdimai tariami žodžiai, alsavimai, blyškūs vidurnakčiai ir šilti bučiniai.O vėliau supranti, kad per dvi valandas šitokio stebėjimo, savyje atrandi kitokią teatro nišą ir joje kitokią save. Esi užburtas ir nemoki pasakyti nieko - o nieko ir nereikia.


Ir na ir kas, kad ir mėtyta, ir vėtyta, kažkada reikia sugrįžti į ten, iš kur atėjome. Mano teatro pradžia tampriai susijusi su A.Š. Tada skaudžiai griuvau, kaltinau Rašytoją, įleidau į save teatrą. Grįžtu atgal, nes man to reikia. Vertinu pradžias - tik vardan jų dar reikia pabaigų.

Mano gatvės plytelės trupa po manimi. Jaučiuosi pilna tavimi, A.Š. Žodžiai, sodresni už tylą. Esu tikra, jei reikėtų, mane prikeltum iš naujo. Atleistum. Virkdytum ir juokintumei.
Aš dėkinga „Baltai drobulei“ už atrastus stebuklus paprastume.




Tik, prašau, neemigruok. Tau dar reikia pagyventi su pačiu savimi.

Škac, mirtie, škac visados... 2013-05-09

Nežinau, kodėl esu nei piktas, nei liūdnas, nors išeinu.




Per pastarąją savaitę pajaučiau, supratau ir pajutau, kad teatras nuo manęs tolsta. O gal aš nuo jo. Bet aš neišdrįsčiau - bandžiau jau, kažkokia beprasmybė bėgti nuo to, kas esi. Visai neseniai tik jam ir sau pasakiau „Būkit kartu arba atskirai - nuo manęs tai nebepriklauso“ ir išėjau gyventi. Netruko labai ilgai laukti, kad suprasčiau, jog paleidau ir viskas - dabar tik jo įnoriai ir žingsniai. Jis nuo manęs tolsta ir man dėl to neliūdna (Ankstesnioji aš sakytų - mėtai save? Ir vėl?). Nemėtau, M., aš tik ieškau ir noriu nebūti priklausoma. Nes jau tiek priklausyti nuo teatro, kiek priklausiau aš, Dievai, atleiskit, nebegaliu. Taip, aš per kiekvieną pietų pertrauką kalbu apie teatrą, taip, aš mintimis gyvenu ten ir visada gyvensiu, nes tai jau per daug į mane įaugę ir įsišakniję, bet į atsakymą „Meda, kodėl? Kodėl tu ten sėdi kas vakarą ir kas naktį?“ - turiu jau kitokį atsakymą. Aš noriu plaukti teatro paviršiumi ir nebenoriu kapanotis gilyn, aš nenoriu nusivilti teatru, nors turėjau tam jau milijonus progų, bet tiesiog sau neleidau patikėti, kad viskas yra daug blogiau nei manau, nors giliai viduje tai jau žinau labai seniai, aš save matau jau tik kaip žiūrovę,viską akylai stebinčią iš kampo. Aš noriu tikėti, kad visada išlaikysiu tikėjimą teatru ir labai tikiu, kad žmonės, kurie mano dėka atsirado teatre, bus jame ilgai ir tai jiems atneš labai daug ko gero, kaip kad atnešė man, kuomet buvau palūžusi nuo savęs pačios ir teatras mane, penkiolikmetę, pasiėmė į savo glėbį ir maloniai priglaudė. Ar aš esu teatro žmogus? Nežinau, taip? Kitas tiek ilgai neišbūtų. Aš būsiu ir toliau, nes kartais pajaučiu, kad teatrui manęs reikia ir tada negaliu užmerkti akių kelias paras, nes jaučiuosi labai dėkinga ir laiminga. Bet visa yra jau jo noruose - tik nuo jo priklausys ar nutolsiu dar, ar liksiu čia visada.




„Škac, mirtie, škac visados...“ - prisipažinsiu, dvejų dienų neužteko, kad susigyvenčiau su šiuo spektakliu.




Pirmoji meilė ir karvė už paskutinius pinigus savo vaikystės meilei - nerasi nieko gražiau. Vaikas, kuris įsimylėjęs, pernelyg naivus ir tiesmukas, pernelyg tikintis ir pernelyg palaužiamas - užsidaro savo kertelėje nuo tėvų, išgyvena viską ir dar su kaupu, seka blogu pavyzdžiu, nes nebeturi, kuo sekti, mokosi gyvenimo ne iš tų, kurie turėtų to mokyti, gauna skaudžius smūgius, bet, vienok, pavydėtinai tvirtai atlaiko, keliasi, vėl naiviai tiki, nors ir nusivilia.



Suaugę čia žiūri įvairiai - vieni pro pirštus, kiti su didinamuoju stiklu. Bet skaudulius jie ištveria visi vienodai - tylėdami, būdami su savimi, neparodydami skausmo.


Karvė spektakly - sekėja, viso ko stebėtoja, būnanti šalia visada. Būtent į ją visada ir atsiremia vaikas su savo skausmais ir rūpesčiais, į ją jis deda viską - ir pinigus, ir viltis. Vardan jos sunkiai dirba, ir vardan jos pykstasi su visais suaugusiais. Ji lyg visko graži pradžia, graži ir pabaiga.




Išsiskyrimas su savo pirmąja mele, tėvų susitaikymas, išvykimas - viską atlaiko vaikas, septyniolimetis, kuris veja tolyn ir pyktį, ir skausmą, ir mirtį.


Nuo savo ir visų jūsų namų.

Rojus 2013-04-28

O, žinote, rojus yra!




Teatre galiu paskęsti, išbarstyti save ir vėl surinkti, nepaisyti savo nuostatų, lyti juoku, bijoti išeiti, nes jei negrįšiu (?). Teatro ydas, kaip ir mylimojo, arba praleidžiu pro ausis ir akis, arba prisitaikau, o arba - daug kalbu ir bandau pakeisti. Sakau, kad išeisiu, bet žinau, kad teatras - geriausia, kas galėjo įvykti ir atsirasti mano gyvenime ir kai sakau, kad išeisiu - sakau kaip mylimam žmogui „Paliksiu, jei nepasikeisi“ - tvirtu balsu, bet viduj net netikėdama tuo, ką mano balsas kalba. Buvo du kartai, kai buvau pasiryžusi, išmetusi iš galvos visas meiles, sudaužiusi savo prieraišumą ir tikėjimą teatru, sudraskiusi save į daug mažų skutelių. Išmėtau taip save -surenku taip save. Teatre aš smingu į nežinią, į vakarėjančią prieblandą, į garsų šurmulį, kuris man neretai atstoja tylą, aukoju ir aukojuosi pati, iš mažų dalykų išmokau pasiimti daug, o kelis žodžius, pasakomus į ausį, sapnuoti trys rytmečius. Iš teatro išmokau labai daug - kartais jis pernelyg nori, kad būčiau tik jo, bet šiaip ir lepina, ir užtaria, ir pamoko. Abu mes savanaudžiai, todėl sutariame gerai.



Niekada nemokėjau skaityti E.N. spektaklių kalbos. Niekada to neslėpiau. Ženklai, simboliai, daug sveriantys žodžiai - taip tolima ir tuo pačiu šalia. E.N. žaviuosi - vienas iš trijų teatro meistrų, su giliomis raukšlėmis išminties ir bendravimu kuriant - jis kalba simboliais, daiktais, svarmenimis. Pasiima tave visą, o palieka - pusę. Kitą pusę turi susirinkti iš kvapų, spektaklių ištraukų, jausmų, garsų.



Po „Rojaus“ pajaučiau, kad pirmą kartą atsidaviau E.N. kalbai, kvietimui, žodžiams. Kvietė ilgai mane, pirmas kvietimas - prieš du metus, kai man „Hamletas“ buvo pirmasis iš visų jo spektaklių, kai turėjau daug vilties ir dar daugiau tikėjimo tuščio, o tada užsidariau nuo E.N. savo mažoje kertelėje. Nepravėriau durų du metus, neatsiliepiau, kad ir kaip kas kvietė - sakiau, pribręsti man dar reikia prie E.N. spektaklių. Per Rojų išsivadavau, išėjau iš savo kiautų, atsiliepiau į kvietimą, išėjau laiminga. Ačiū, E.N., kad buvote kantrus mano kely, nepaisydamas to, kad aš net du metus sakiau NE, kad išlaukėte, nes pati aš jau nebetikėjau, kad išeisiu į tylą ligi pat E.N. spektaklių, kad nepriekaištavote ir mokėte pats to nežinodamas.



R.K. atsiveria naujom spalvom - dieviškas iki apsvaigimo. O ir išdirbta viskas - rankų judesiai, vos vos švelnus balsas, net šnabždesys ir ta tyla. Viskas užprogramuota, išgyventa, išrašyta. R.K. - talentas, retai sutiksi tokių. Genealus, tarytum su sparnais ir viskas jam kažikodėl paklūsta. Teatro meistras.




Beatričė su mylimuoju - galėčiau pražiūrėti visą rytmetį ir naktis, bet vis tiek neužtektų. Tos akimirkos tik tam, kad patikėtum rojaus buvimu, nors išties vien dėl jų verta ir gyventi, ir eiti pirmadieniais į teatrą. Sukrečia, bet tik tiek, kad pasijaustum gyvenantis tame rojuje.



„Pink Floyd“ai - čia įgauna naują sąskambį, naują spalvą ir naują erdvę. Viskas nauja, bet ore tvyro jausmas, kad čia sėdi ir jų, choru dainuojančių dainą „Wish you were here“, klausai kokį trečią gyvenimą. Bet neprailgsta. Apima nostalgija, sentimentai, vidinė tyla.



Beveik finalinis „Rojus yra!“ man  - kaip auksas. Kaip saldus finišas, kuriame laukia nusipelnytas prizas. Girdit, rojus yra. Aš mačiau ir girdėjau.


Nemeluoju.