Meistras ir Margarita

Šiandien aš išėjau su gėlėmis tam, kad sutikčiau Tave.



Būti ar būti? Nes nebūti nėra kada ir, o pagaliau, nebesinori. Sugrįžau prie popieriaus, plunksnos, penkių vienu metu skaitomų knygų - viskas išsyk apie teatrą, viskas jame, aplink jį ir dėl jo. Skaudės, kad nepajėgiu bent truputį nutolti nuo savęs tokios, rašysiu laiškus ant sienų tiems, kurie pamiršo miegą, klausysiuosi tavo tylos, išmoksiu šluotkočių galiukais sulaužyti nereikalingą žodį ir pagaliau suprasiu, kad gyventi teatru - tai visai ne būti kasdien jame. Jei netikėsi - negyvensi, o jei negyvensi - kuo tikėsi?



"Meistras ir Margarita" - vėl pametu rūpesčius, jaučiuosi iš vakaro pasiėmusi viską, grįžusi po spektaklio į dienotvarkę užsirašau:

Mano knyga buvo jos gyvenimas. Sakė - mano meistras. O kai aš tą knygą parašiau, kartu su ja baigėsi mano gyvenimas.



Spektaklis, kuriam virš dešimt metų, bet kodėl aktorių akys taip dega?
O.K. tobulai moka valdyti scenos menų atmosferą, nešti spektaklio vėliavą, uždegti liepsneles - ir aktorių didžiuliam kolektyvui, ir žiūrovams. Pasiglemžia trims valandoms, neleidžia nuleisti akių nuo scenos, neleidi sau išeiti. Didysis Meistras.


Scenografija, kuri įtraukia net jei ir bandysi išlikti nepaliestas šios stiprios jėgos. Apvalus stalas, kuriam priklauso visai nemenkas vaidmuo, pianinas, veidrodžiai, kėdės, šluotos, senų laikų radijas, juodos užuolaidos, ekranas su stipria ir didžiule siužetine linija, raudona staltiesė - viskas darnu, išnaudota, pasitarnauta scenai. Nėra nieko, kas stovėtų ir neneštų žinios. J.P. scenografija pati iš savęs neša mintį, žinią, suopratį. J.P. sukurtose scenografijose daiktai kalba patys iš savęs, kuria savo istoriją vos pakilus raudonai uždangai, padeda vykti spektakliui, alsuoja stiprybe ir savastimi. Čia viskas tikra - neleisi sau tuo suabejoti.



Meistras ir Margarita - du spektaklio centrai, du laužai, kuriais jis degė ir liepsnojo. Du Bulgakovo žirburiai, kuriuos dažnai užstoja kitos šviesos ir kitos liepsnos, dažnai aplenkia, atsistoja priešaky, bet vis tiek, kad ir kas bebūtų, jiedu - stipriausi visame spektaklio kontekste. Jie - du poliai, į kuriuos remiasi viskas, kas drįsta vykti čia ir dabar. Jie - motyvas judėti pirmyn, nepaisant BET, sąmoningas siekis padaryti nei daugiau, nei mažiau - tik tiek, kiek gali. Abu betarpiškai stiprūs ir iki galo išliekantys savimi. Margarita  - dėl Meisto. Meistras - dėl savo rašomo romano, kepurėlės, kurią pasiuvo Margarita, kai jis rašė knygą. Jis rašė - ji siuvo.



Margaritos akys dega iš meilės Meistrui. Ji dėl jo gali viską. Leidžia bučiuoti savo kelį budeliams, šunims, priešams ir draugams, atiduoda save vardan Jo, bet viduje išlieka ori. Viskas pateisinama, jei motyvas velniškai stiprus. Meilė - ar reikia kažko daugiau? Ji myli jo rašomą knygą, kiekvieną puslapį ir raidę, kiekvieną popieriaus skiautelę ir kiekvieną odos lopinėlį. Kiekvieną jo šypseną ir kiekvieną susiraukimo raukšlę. Ji aklai tiki savo Meistru. Visos kančios Margaritai - įveikiamos, paprastos, nes ji tiki, kad įveikusi jas, vėl bus kartu su Meistru. Tas tikėjimas ir meilė turbūt vienintelės varomosios Margaritos jėgos, kurių netekusi ji netenka ir dalies savęs.


Meistras myli ir bijo, bijo ir myli. Sudegina savo parašytą knygą, be kurios neberanda prasmės būti kartu su Margarita. Išsižada ir knygos, ir savo meilės. Tačiau, kaip sipriai reikia mylėti, kad atsižadėtum to, ką myli? Kaip stipriai reikia pergalėti ir nuniokoti save, kad net ir po daugelio metų nenorėtum išsižadėti to, ką padarei?  Jo gyvenimas baigiasi vos prasidėjus jos gyvenimui. Jie gyvena skirtinguose pasauliuose, bet abu kartu - didžiulis vienis. Jiems būtina eiti išvien. Jam - laukti, kol ji ateis ir kas kartą išgirdus atsidarančių vartelių garsą, besąlygiškai tikėtis, kad ten bus ji, pro palėpės langą stebėti purvinus batus ir apsidžiaugti pamačius jos juodus batelius su žema pakulne, nešioti jos siutą kepurėlę ir tyliai savyje žinoti, kad būtent jos dėka darai tai, ką sugebi geriausiai. Jai - nenuilstant girti jo darbus ir tikėti, kad jis - meistrų meistras, siūti jam meistro kepurę ir kartoti, kad jo rašoma knyga - jos gyvenimas, dėl jo būti pasiruošus viskam ir mylėti jį net ir jam atsižadėjus savo rašytos knygos. Jie sujungti nematomu ryšiu, kuris scenoje virsta matomu.



Pats stipriausias spektaklio momentas - puota, kurioje Margaritos kelį vardan Meistro bučiuoja visi visi. Apvalus stalas, tamsa, daug šešėlių, juodų figūrų, keistų momentų, Margaritos riksmas - ar buvo sunku, Margarita? - paklaus vienas iš tų, kurie kankino. Ne, nebuvo, galėčiau išverti dar tiek pat! Dešimt minučių scena vibruoja nuo ūžesio, garsų, veiksmų, nuostabos šūksnių ir riksmų. Jautiesi taip, lyg aplink tave suktųsi šimtai žmonių, gyvūnų, meistrų ir margaritų, lyg giliam sapne, iš kurio vieną akimirką nesinori pabusti, kitą - maldauji, kad kas nors pažadintų.



Mirtis, finišas, raudona staltiese apdengti veidai - lyg rėkte rėktų - matot, jie išeina kartu, vienas šalia kito, kaip ir buvo lemta. Likimas neleido gedėti jam jos - jai jo. Gyvenimas iškelė juodą vėliavą, nuo šiol jie bus kartu amžinai. Kaip ir dera Meistrui su Margarita.

Muzika 2

Vis tiek jau nei vienas iš mūsų nebepamilsime TŲ, kitų, žmonių.



Visai nenusistebėsi, kai sutikusi tarp siaurų gatvelių, pasakysiu, kad skubu į teatrą. Tik nusišypsosi, tik palinkėsi sėkmės, pamerksi akį. Dievaži, pamanyk, ji vėl eina į teatrą. Kaip ir kas rytą mintyse, kaip ir kas vakarą realybėje. O ko reiktų tikėtis? Ji paskendusi jame ir neišbris į krantą niekada. Į dugną traukia tikėjimo teatru akmuo, realybė svaigina, rašymas įneša gryno oro. Nesvarbu, kad tau atrodys, jog per ilgai užsibuvau neišlipusi į krantą. Nedrįsi garsiai to pasakyti, niekas nedrįsta. Aš net sau pati to nedrįstu pasakyti. Mano vanduo - mano akmuo - ne mano krantas. Esu čia, nes esu laiminga. Nes vasara kvepia pavasariu ir naktimis gera grįžti. Nes man patinka skęsti. Ir skandintis teatre. Bet aš nepaskęsiu, nes aš tikiu tuo, kuris mane skandina.


„Muzika 2“ - jautrus ir tikras.
Du žmonės apima viską ir kartais, atrodo, duoda daug daugiau nei galėtų pasiūlyti minia. Būtina išjausti, įžiūrėti kiekvieną tragikomišką istorijos lopinėlį, sugauti save pjesės herojų vietoje.


Kaip galima be ašarų kalbėtis apie praėjusį bendrą gyvenimą, praėjusį košmarą, norą nužudyti žmogų, kuris dabar sėdi prieš tave ir pasakoja, kaip per trejus nebuvimo kartu metus viskas pasikeitė? Dabar viskas kitaip, jos batelių aukštesnė pakulnė, šukuosena šimtąsyk solidesnė, o užmojai - labiau realistiški ir mažiau beprotiški. Jis atsviresnis, tikresnis tuo, ką jaučia ir labiau nusivylęs. Ja, savimi, gyvenimu. Čia nepakitęs išlieka tik vienas dalykas. Jausmas, kuris juos jungia ir kuris išlaikė juos kažkadaise kartu, kuris net išėjus abiems į atskiras puses, neleido išmesti iš širdies TO žmogaus. Nes turbūt ir neįmanoma pamilus žmogų, jo kažkuomet nebemylėti?



Jų meilė labai keista. Ji myli jį beprotiškai, todėl vaikšto į barus, o juose gerdama galvoja apie jį. Išduoda su kitais, bet galvoja paie jį. Jis ją seka, ieško tam pasiaiškinimų, išduoda su kitomis. Abu ištikimi vienas kitam, bet tik mintyse - meilė. Ir galbūt daug prasmingesnė už visas kitas, kartu sudėjus.


Keli kambario baldai, senos surištos knygos, muzikos akordai paįvairinti tylai, šviesa ir tamsos trumpučiai prieglobsčiai - kartais tik tiek užtenka, kad patikėtum, rastum prasmę, išeitum ne tuščiom kišenėm. Kartais mažiau yra daugiau.


Ji išeina, o jo mintyse jos kūno siluetas. Grįžta, nes negrįžti ji galėtų tik baisiam sapne. Ji prieštarauja sau pačiai, meluoja, tiesmukiškai ginasi, bando įrodyti nemeilę jam. Jis atviras ir, rodos, labai menkas. Kam meluoti sau, kam meluoti, jei žinai, kad viskas prarasta? Kodėl nenusiėmus kaukės? Prieš meilę reikia būti be grimo ir kaukių. Kai supranti, kad jau nebeturi, ko netekti, tampi nuoširdus.



Jausmas, numetantis visus kanonus ir kaukes į šalį, atveriantis skaudžiausias žaizdas. Jie abu tuos trejus metus gyveno vienas kito mintyse. Aš gyvenu tavyje, jei myliu tave. Valgau su tavimi pusryčius ir lydžiu tave namo, kai nuvažiuoja paskutinis troleibusas. Niekur nuo manęs nepasislėpsi. Net jei ir dabar išeisi.


Ir tu išėjai. Ir ji spektaklyje išėjo. Kai jau patikėjau laiminga pabaiga, kai jau išgėriau šampano tautę už pergalę.



Mes buvom bepročiai, buvom įsimylėję, jauni, kupini neįgyvendinamų užmojų, bepročiai.
O gal visi įsimylėję yra bepročiai?
Turbūt.