Šiandien aš išėjau su gėlėmis tam, kad sutikčiau Tave.
Būti ar būti? Nes nebūti nėra kada ir, o pagaliau, nebesinori. Sugrįžau prie popieriaus, plunksnos, penkių vienu metu skaitomų knygų - viskas išsyk apie teatrą, viskas jame, aplink jį ir dėl jo. Skaudės, kad nepajėgiu bent truputį nutolti nuo savęs tokios, rašysiu laiškus ant sienų tiems, kurie pamiršo miegą, klausysiuosi tavo tylos, išmoksiu šluotkočių galiukais sulaužyti nereikalingą žodį ir pagaliau suprasiu, kad gyventi teatru - tai visai ne būti kasdien jame. Jei netikėsi - negyvensi, o jei negyvensi - kuo tikėsi?
"Meistras ir Margarita" - vėl pametu rūpesčius, jaučiuosi iš vakaro pasiėmusi viską, grįžusi po spektaklio į dienotvarkę užsirašau:
Mano knyga buvo jos gyvenimas. Sakė - mano meistras. O kai aš tą knygą parašiau, kartu su ja baigėsi mano gyvenimas.
Spektaklis, kuriam virš dešimt metų, bet kodėl aktorių akys taip dega?
O.K. tobulai moka valdyti scenos menų atmosferą, nešti spektaklio vėliavą, uždegti liepsneles - ir aktorių didžiuliam kolektyvui, ir žiūrovams. Pasiglemžia trims valandoms, neleidžia nuleisti akių nuo scenos, neleidi sau išeiti. Didysis Meistras.
Scenografija, kuri įtraukia net jei ir bandysi išlikti nepaliestas šios stiprios jėgos. Apvalus stalas, kuriam priklauso visai nemenkas vaidmuo, pianinas, veidrodžiai, kėdės, šluotos, senų laikų radijas, juodos užuolaidos, ekranas su stipria ir didžiule siužetine linija, raudona staltiesė - viskas darnu, išnaudota, pasitarnauta scenai. Nėra nieko, kas stovėtų ir neneštų žinios. J.P. scenografija pati iš savęs neša mintį, žinią, suopratį. J.P. sukurtose scenografijose daiktai kalba patys iš savęs, kuria savo istoriją vos pakilus raudonai uždangai, padeda vykti spektakliui, alsuoja stiprybe ir savastimi. Čia viskas tikra - neleisi sau tuo suabejoti.
Meistras ir Margarita - du spektaklio centrai, du laužai, kuriais jis degė ir liepsnojo. Du Bulgakovo žirburiai, kuriuos dažnai užstoja kitos šviesos ir kitos liepsnos, dažnai aplenkia, atsistoja priešaky, bet vis tiek, kad ir kas bebūtų, jiedu - stipriausi visame spektaklio kontekste. Jie - du poliai, į kuriuos remiasi viskas, kas drįsta vykti čia ir dabar. Jie - motyvas judėti pirmyn, nepaisant BET, sąmoningas siekis padaryti nei daugiau, nei mažiau - tik tiek, kiek gali. Abu betarpiškai stiprūs ir iki galo išliekantys savimi. Margarita - dėl Meisto. Meistras - dėl savo rašomo romano, kepurėlės, kurią pasiuvo Margarita, kai jis rašė knygą. Jis rašė - ji siuvo.
Margaritos akys dega iš meilės Meistrui. Ji dėl jo gali viską. Leidžia bučiuoti savo kelį budeliams, šunims, priešams ir draugams, atiduoda save vardan Jo, bet viduje išlieka ori. Viskas pateisinama, jei motyvas velniškai stiprus. Meilė - ar reikia kažko daugiau? Ji myli jo rašomą knygą, kiekvieną puslapį ir raidę, kiekvieną popieriaus skiautelę ir kiekvieną odos lopinėlį. Kiekvieną jo šypseną ir kiekvieną susiraukimo raukšlę. Ji aklai tiki savo Meistru. Visos kančios Margaritai - įveikiamos, paprastos, nes ji tiki, kad įveikusi jas, vėl bus kartu su Meistru. Tas tikėjimas ir meilė turbūt vienintelės varomosios Margaritos jėgos, kurių netekusi ji netenka ir dalies savęs.
Meistras myli ir bijo, bijo ir myli. Sudegina savo parašytą knygą, be kurios neberanda prasmės būti kartu su Margarita. Išsižada ir knygos, ir savo meilės. Tačiau, kaip sipriai reikia mylėti, kad atsižadėtum to, ką myli? Kaip stipriai reikia pergalėti ir nuniokoti save, kad net ir po daugelio metų nenorėtum išsižadėti to, ką padarei? Jo gyvenimas baigiasi vos prasidėjus jos gyvenimui. Jie gyvena skirtinguose pasauliuose, bet abu kartu - didžiulis vienis. Jiems būtina eiti išvien. Jam - laukti, kol ji ateis ir kas kartą išgirdus atsidarančių vartelių garsą, besąlygiškai tikėtis, kad ten bus ji, pro palėpės langą stebėti purvinus batus ir apsidžiaugti pamačius jos juodus batelius su žema pakulne, nešioti jos siutą kepurėlę ir tyliai savyje žinoti, kad būtent jos dėka darai tai, ką sugebi geriausiai. Jai - nenuilstant girti jo darbus ir tikėti, kad jis - meistrų meistras, siūti jam meistro kepurę ir kartoti, kad jo rašoma knyga - jos gyvenimas, dėl jo būti pasiruošus viskam ir mylėti jį net ir jam atsižadėjus savo rašytos knygos. Jie sujungti nematomu ryšiu, kuris scenoje virsta matomu.
Pats stipriausias spektaklio momentas - puota, kurioje Margaritos kelį vardan Meistro bučiuoja visi visi. Apvalus stalas, tamsa, daug šešėlių, juodų figūrų, keistų momentų, Margaritos riksmas - ar buvo sunku, Margarita? - paklaus vienas iš tų, kurie kankino. Ne, nebuvo, galėčiau išverti dar tiek pat! Dešimt minučių scena vibruoja nuo ūžesio, garsų, veiksmų, nuostabos šūksnių ir riksmų. Jautiesi taip, lyg aplink tave suktųsi šimtai žmonių, gyvūnų, meistrų ir margaritų, lyg giliam sapne, iš kurio vieną akimirką nesinori pabusti, kitą - maldauji, kad kas nors pažadintų.
Mirtis, finišas, raudona staltiese apdengti veidai - lyg rėkte rėktų - matot, jie išeina kartu, vienas šalia kito, kaip ir buvo lemta. Likimas neleido gedėti jam jos - jai jo. Gyvenimas iškelė juodą vėliavą, nuo šiol jie bus kartu amžinai. Kaip ir dera Meistrui su Margarita.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą