Man labai gražu, kai lietuviai susiranda užsieniečių pjeses ir vietoj to, kad tenkintųsi jau išverstomis, statytomis visuose įmanomuose teatruose ir šalyse, pasirenka žymiai sunkesnį kelią - suradus naują, dar šaliai nežinomą pjesę (o kiek jų Lietuvai nežinomų...), ją išversčia, bando pristatyti publikai, klausia ar jos reikia jiems, ar mato ateity iš viso šito spektaklį, ar apskritai mato joje save, ar supranta apie ką ji - man tie pokalbiai brangūs ir labai svarbūs atrodo. Bet gal tik man. Norėtųsi, kad bent profilaktiškai po spektaklių kartais žmonės šitaip diskutuotų, nes plojimų niekad neužteks išsakyti, ką padarė tavo vidui spektaklis, o sakyti kiekvieną kartą tiesiai kūrėjui - gal ir reikalinga, bet užteks, atrodo, ir recenzijų.
Pagaliau aš čia tik žiūrovė ir pagaliau pajaučiau, kad OKT man tapo savas teatras. Aš visus teatrus bandau prisijaukinti, nežinau ar gerai darau, bet man labai patinka žinoti, kad visi teatrai kažkuo truputį man artimi, tada ir teatro istorija kalba daugiau, reiškia daugiau ir būti teatre norisi labiau, kai tu jau esi kiek daugiau nei paprastas žiūrovas. Bet tik tapęs trumpam paprastu žiūrovu, supranti, koks tas teatras brangus.
Ėjau į skaitymą be jokių lūkesčių, o žiūrėdama jį (nors klausymas čia daug svarbiau), pasigailėjau, kad visko nesirašau. Dažnai šitaip pasigailiu per spektaklius. Išeidama dar galvojau, kad trumpam pjesė mane palietė, bet jau dabar suprantu, kad ji mane apsėdo, na, švelniai tariant, apsigyveno, sujaukė vidų, išdrabstė jį, sudarkė mintis ir, svarbiausia, buvo tokia laiku ir vietoje. Tada supratau, kad reikia parašyti, pirmą kartą čia apie pjesę, o ne apie spektaklį, bet - juk laisvė?
Eutanazija - darinys iš dviejų žodžių GERA ir MIRTIS (kaip iš viso mirtis gali būti gera? Na, tokia teigiama?). Neskausmingas gyvybės nutraukimas, skiriama žmonių ir gyvūnų eutanazija (šia labai domėjausi prieš metus, pas mus visgi populiaru užmigdyti gyvūnus, bet labai gerai pamenu mamai pasakytus žodžius - Katės nemigdysi, mes ją gydysim. Man ligšiol atrodo, kad užmigdyti gyvūną - beprotiškos stiprybės reikalaujantis veiksmas, kuria pritarčiau tik tuomet, jei gyvūnas nebepajėgtų šitaip gyventi, bet aš turbūt iš tų žmonių, kurie bekojui šuniui pritaisys ratus nei savo valia užmigdys). Aš niekada negalvojau ar esu prieš ar už žmonių eutanaziją (dabar suprantu, kad žymiai labiau prieš), nors ji vykdoma jau ne vienoje itin stipriai išsivysčiusioje šalyje. Apie tai, vėliau paaiškėja, ir pati pjesė. Nors čia tik vienas iš daugelio 'apie tai'.
Pjesėje veikianti mašinerija man be galo priminė Yanos Ross Naujosiose dramos dienose pristatytą pjesę „(Savi)žudikai“, abiejose aparatai panašūs, tik narstomos temos - skirtingai, o šiandieninėje šalia aptariama dar ir meilės, laisvės temos.
Iš pradžių nesupratau, kodėl mama taip nenori paleisti sūnaus ir kaip supratau tėvo sakomus žodžius jai - paleisk vaiką, jam jau reikia gyventi be tavęs. Pjesei įpusėjus jau buvau mamos pusėje ir galvojau, kad jos vietoje į šitokią situaciją sūnaus irgi neišleisčiau ir per mažas čia šitoks žodis - aš kovočiau, kovoja ir mama pjesėje - nešdama save į mirtį. Jai sūnus yra gražus, ji taip ir kartoja ne vieną kartą - tu gražus ir tavo marškiniai tau tinka. Galvojau, kodėl tik šitiek? O gal - kodėl tiek daug? Sūnus tik gražus - kaip ir laisvė, kuri čia tampa visiška nelaisve.
Kandidatas (įspėjama, kad negalima sakyti klientas, aš galvojau - bet kodėl? Čia taip ir žaidžiama - pasakoma, galvoji, o po to viskas paaiškėja, kai jau bandai atsakyti į sekantį klausimą) ateina, užpildomi jo duomenys, pasirenkamas būdas, kuriuo jis bus numarinamas (nužudomas kažkaip neskamba, kai viskas vyksta savanoriškai), po mažiausiai keturių parų galima vėl grįžti į antrą susitikimą ir tuomet liudininkas, padėjęs bylą šalia su priežastimis ir įvertinimais, kandidatą padegs, nušaus ar dar kažkaip kitaip. Paslauga (taip ją ir vadina) visiškai nemokama, laukiančių, kiek pasirodė, nemažos eilės ir visuomet prieš paskutinį pasirinkimą dar paliekama teisė rinktis - prieš uždegant kandidatas pats turi uždegti žiebtuvėlį, prieš nušaunant, pėda užminti pedalą šitaip parodydamas, kad jau yra pasiruošęs šūviui. Visada yra teisė rinktis, bet, deja, šitaip tik iš pirmo žvilgsnio atrodo.
Atrodo dar ir tai, kad bandoma atkalbėti nuo to mirtino žingsnio, bet taip tik atrodo. Na ir kas, kad nepamiršta pasakyti kandidatui - galite persigalvoti, tikiuos, nebesugrįšite, laisvė! Bet juk išties - jokios laisvės nėra, nes jei žmogus pasirinko, niekas jo IŠTIES nebandys atkalbėti, čia kalba tik įstatymai net ir tuomet, jei ateina su mirties pasirinkimu darbuotojo mama/žmona, esi visiškai belaisvis, bejėgis. Toks bejėgis, kad viskas nusispalvina grotesku.
Laisvė čia tik sūnus, skendimas joje, tokioje nepamatuotoje, kad apsiveja ji kaklą it virvė. Iš tiesų ją galima lyginti su virve, kuri pati iš savęs visiškai neveiksni, tokia ir laisvė.
Man čia įdomi mamos protesto forma - pasirinkimas eiti į mirtį, kai manai, kad ji atėjo pasikalbėti su vyru, aplankyti sūnų pirmą jo darbo dieną, sužinai, kad ji čia jau antrą kartą ir pasirinko būti sudeginta. Vėliau paaiškėja, kad ji bandė šokti nuo tilto prieš daugiau nei 25 metus, tada tiesiog priėjo būsimas vyras ir viskas, įvyko gyvenimas, niekas nenušoko. Ir dabar ji vėl šitaip bando - iš meilės, užstrigo gyvenime, pati taip sako, tokias priežastis nurodo. Ir sistema čia be jokių kabliukų, niekam nesvarbu, kad mama ar žmona atėjo kaip kandidatė, niekam tai visai visai nesvarbu ir viskas, turi leisti išeiti, nes kitaip būsi neįvykdęs pareigos. Tokia ta laisvė - tamsi, juoda ir absurdiška.
Šitokia, nes jos čia tiesiog nėra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą