Kaip buvau pasiilgusi jausmo, kada žiūrėdamas spektaklį jauti, kad jis tave sulipdo. Iš daugybės šukių, nes šiandien atėjai į teatrą sudaužytas, pasimetęs ir galiausiai galvojantis - kodėl esu čia? Persmelktas blogos nuojautos, nežinodamas, kodėl ir kam, tik kažkokios nežinomos jėgos nešinas (ta jėga turbūt tikėjimas) - toks ateini.
Stebi spektaklį ir jauti, kad jis ramina, įneša gaivaus oro, tikėjimo savimi, teatru ir, svarbiausia, savimi teatre, vėl gali eiti nesuklupdamas, tokia emocija - viską geri į save ir viską nuosekliai priimi, niekam nebesipriešini. Turbūt tik sudužę žmonės moka šitaip žiūrėti spektaklius, nebeturi jėgų kapanotis po medžiagą, tik noriai priimti ir suteikti jai galimybę save pataisyti.
Tokia išėjau - su mintimi, kad parašysiu. Jokiu būdu ne recenziją, iki šios dar prireiks ilgai stebėti, gaudyti momentus, rinkti informaciją, uoliai mokytis ir sekti save ir patį spektaklį - kartais leidžiant save pasiglemžti visiškai kaip šiandieną, o kartais tarsi iš šono juo gyvenant. Noriu IŠSIRAŠYTI (labai atliepiantis šią būseną žodis, kas kad visai netaisyklingas). Iškalbėti emocijas, iššaukti jausmus, išgvildenti mintis, su kuriomis, žinau, nebenueisiu miegoti. Bent ne šiąnakt.
Pirmas kartas prilygo mažyčiam stebėjimui, susipažinimui, išiestai rankai, supratau, kad šitai negali būti negenealu, bet klausimai kibojo ore be atsako. Kiti kartai iki trečio priminė kelionę į kalnus - keliauji, kad pamatytum gražų spektaklį ir įkvėptum tyro gurkšnio, leidau sau ilgai galvoti, mąstyti, nepuoliau teisti arba išteisinti, nes žinojau, kad tik stebėdama ir mokydamamasi (iš stebėjimo ir savistabos bei refleksijos) galiu pasiekti tikslą. Kartai iki septinto prilygo skoniui, kurį jau tiek daug kartų išragavusi, noriai ragauju vėl - nes skanu, nes noriu, nes įsiskiepijau pagaliau - tik šitaip išmoksiu ir atrasiu. Septintas -čiakrų atsivėrimai. Kažkokia mistinė kelionė, iš kurios grįžęs nerandi žodžių, tik jausmą, kuris daug stipresnis už žodžius.
Aš galiu numirti dėl antros spektaklio dalies. Taip, galiu numirti ir visai neslėpsiu. Ir šiandien ji man atvėrė viską, kam čia ėjau, kam stebėjau, kam grįžusi verkdavau ir šypsodavausi, kam išeidavau nebeturinti žodžių arba kaip tik tiek daug jų turinti, tik nežinanti, kam juos adresuoti ir kokia forma. Ir dabar nežinau.
Keisčiausias dalykas - kai į šį spektaklį einu laiminga iki negalėjimo, jis manęs nepaliečia, na, gal tik nežymiai sutrikdo, sukelia minčių. Tačiau kai einu tik todėl, kad žinau, kad reikia, tačiau be jokios šviesos akyse, tada jis mane prikelia gyventi. Taip, gal ir utopiškai čia viskas skamba, bet vien tai, kad labai tikiu teatru ir šiandien tai dar kartą įsisamoninau, tikiu, galutinai ir visiems laikams, turbūt irgi yra utopija.
Neleisiu sau rašyti apie spektaklio momentus, režisūrą, vaidybą ir visus kitus elementus, dar per daug viskam reikia nusigulėti. Bet man ramu, nes kada nors parašysiu. Tikrai. Dabar tik gyvenu jausmu, kuris daug stipresnis už kažkokius žodžius ar elementų įvardijimus.
Dabar žinau, kam ir dėl ko esu. Ir mano šukės tapo stipriai sulipdytu jausmu, stiprybe ir ramuma, kurios mane guos, kai neberasiu jėgų šitaip būti.
Ir dar vienas paradoksas - šiame spektaklyje trukdžiai man padeda išgyvent, įsijausti, įsileisti medžiagą į save. Na, bent šįvakar. Kai viskas gerai, atrodo, viskas eina sava vaga ir nereikia padėti dar savo išgyvenimu spektakliui būt, tačiau kai kažkas ne taip - jauti pareigą būti trigubai stipriau nei iki tol buvai.
Gal viskas taip ir turėjo būti - juk poryt Teatro diena. Taip simboliškai išgyvenau savąją teatro dieną, savąją šventę - iš tiesų, šventė viduje. Nes esu sulipdyta ir rami. Iki kitos Žuvėdros.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą