Žinai, prigirdyk mane, apsvaigink ir užnuodyk - nesugebėsiu būti kitaip. Dabar lekiu sekundžių greitumu, spektakliuose sustoju lyg kokiam finiše ir užmigdau savas bei svetimas mintis, kurios drįsta knibždėti mano galvoje, išjungiu viską. Pati sau atrodau svetima, kai suprantu, kad ėmiau vertinti kiekvieną vakarą ten ir sakau jau tik tai, ką reikia sakyti. Tik tada, kai pasakysi, kad trūko, kad laukei, kai kažkas iš Jūsų pasakys, imsiu galvoti, kad tampu nebe savimi, kad nuoširdžiai neberandu laiko parašyti to, ką rašau dabar. Pavogiu iš darbo laiko valandas, manyje jau visko daug, net skersgatvio plytelės dūžta, kai atsistoju. Imk, teatre, tau man nieko negaila. Pasiimk visas naktis ir vakarus, pasiimk. Laikas - labai kintantis objektas ir labai jo daug tampa, kai turi teatrą. Todėl imk. Laiko visada atsiras, tik tu būk. Viena skersgatvio plytele nuo manęs.
"Balta drobulė". Nelaukiau, nemylėjau, netikėjau, tegul ateina, tegul išeina, aš gyvensiu. Man neskaudės, neverksiu, neišsiduosiu, nesakysiu, kad esu dar viena diena daugiau iškentusi. A.Š. Daug metų mane skaudinęs savo būtimi ir knyga, pasiekusia visas viršūnes, spjaudęs vandenį ir ugnį net tada, kai buvo per daug sunku, kad būčiau jo knygą supratusi. Todėl ir netikėjau juo, nieko nesitikėjau ir nelaukiau. Žiūrovo kėdėje buvau sutriuškinta. Į trupinius sumalti visi mano išankstiniai nusistatymai ir stereotipai, visi buvę skauduliai ir žaizdos. Čia tapau verge, nors tik ką buvau savo minčių karaliumi.
Čia žodžiai nuo scenos skamba visai kitaip nei skaitant iš knygos. Kad ir kaip stengtumeisi - knygoje to nerasi, nors visi ir sakys, kad čia, scenoj, viskas tas pats, kas knygos puslapiuose. Neklausyk jų. Čia - kitas gyvenimas. Čia verkiama prakaitu ir emigruojama tik tada, kai norima emigruoti iš savęs paties. Liūdima, nes norima džiaugtis. Ir žudomasi, nes norima gyventi. Čia verkiu, nors gyvenime šypsočiausi suspaudus lūpas. Tik čia ilgesys - didžiausia kaina, o meilė - brangiausia, ką turėjome. Mintyse atsiprašau A.Š. Atleisk, mano sunkiai suprantamų minčių valdove, už smerkimą ir trypimą. Dabar mes kartu būsime tiek daug,kad atsigriebtume už visą prarastą laiką. Ir visgi, kokie rašytojai ir režisieriai kantrūs - visuomet palaukia ir niekados neteisia. A.Š., ačiū už tai, kad nukritai iš dangaus, kai tikėjausi nukrisiant nebent tik lietų.
Beveik tobulai sužaista scenografija ir liftas - kas akimirką leidi sau patikėti, kad jis važinėja didžiulio pastato aukštais. Liftas - viso ko centras ir jame įvyksta beveik viskas, ką tu privalai pamatyti. Ir meilė, ir išėjimas iš gyvenimo, ir melas (kitiems ir sau), ir buvimas ne savimi (ir savimi).
Buvo daug jausmo. Tiek daug, kad jausmas užvaldė mintis ir protą, likau bevalė žiūrovo kėdėje. Viskas sukosi aplink mane, o gal aš aplink viską sukausi, bet išmėčiau save į šimtą detalių. Kitą dieną grįžau ir rinkau savąją dėlionę - radau viena maža dalele daugiau nei reikėjo. Toji detalė vardu A.Š.
Tikra meilė vardan kurios gali atsisakyti visko arba gali neatsisakyti nieko. Vis tiek. Mylėsi kad ir su persikreipusiomis pėdkelnių akimis, su šaltomis rankomis ir banguotais plaukais, su jos vyru ir visomis kelionių detalėmis - viskas įsirašyta į atminties kasetę. Meilė groja pirmuoju smuiku ir prieš ją negali likti dviveidis. Niekas neleis, bet turbūt ir pats sau neleisi.
Atsisakoma netikrų aistrų, nors, velniop, manei, kad jos tikros ir šventai tuo tikėjai. Bet kam rūpi. Dabar tik svarbu būti ramiam prieš patį save ir, žinoma, ją. Nesvarbu, kad kitos grįš dar šimtus kartų, kad turėsi būti stiprus, jog neleistum pasilikti ilgiau. Stiprybė - antras smuikas. Pagrok juo bent ketvirtuoju ir manyje.
Garsai. Daug ir visokių. Kartais, atrodo, mažmožiai, bet kaip papildo spektaklio visumą - tik geriu į save viską ir filmuoju akimis į atmintį. Be jų kažkas būtų kitaip, kažko galbūt trūktų, dėl kažko skaudėtų širdį. Atodūsiai, traukinio bėgiai, kai išeinama į nebūtį, meilės alkio muzika - stebiuosi, kaip visko ir visaip telpa viename spektaklyje, keliose valandose veiksmo, o gal šitiek visko daug tik mano galvoje. Kupina atradimų ir naujų minčių, aš iš naujo atradau teatrą.
Susikaupti ir stebėti kiekvieną mirksnį be jokių pašalinių minčių - nauja spektaklių stebėjimo mokykla. Dėmesio reikalauja viskas, kas leidžia sau stovėti scenoje - liftas, balkono turėklai, raidės, garsiai ir tyliai, vos girdimai tariami žodžiai, alsavimai, blyškūs vidurnakčiai ir šilti bučiniai.O vėliau supranti, kad per dvi valandas šitokio stebėjimo, savyje atrandi kitokią teatro nišą ir joje kitokią save. Esi užburtas ir nemoki pasakyti nieko - o nieko ir nereikia.
Ir na ir kas, kad ir mėtyta, ir vėtyta, kažkada reikia sugrįžti į ten, iš kur atėjome. Mano teatro pradžia tampriai susijusi su A.Š. Tada skaudžiai griuvau, kaltinau Rašytoją, įleidau į save teatrą. Grįžtu atgal, nes man to reikia. Vertinu pradžias - tik vardan jų dar reikia pabaigų.
Mano gatvės plytelės trupa po manimi. Jaučiuosi pilna tavimi, A.Š. Žodžiai, sodresni už tylą. Esu tikra, jei reikėtų, mane prikeltum iš naujo. Atleistum. Virkdytum ir juokintumei.
Aš dėkinga „Baltai drobulei“ už atrastus stebuklus paprastume.
Tik, prašau, neemigruok. Tau dar reikia pagyventi su pačiu savimi.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą