Nežinau, kodėl esu nei piktas, nei liūdnas, nors išeinu.
Per pastarąją savaitę pajaučiau, supratau ir pajutau, kad teatras nuo manęs tolsta. O gal aš nuo jo. Bet aš neišdrįsčiau - bandžiau jau, kažkokia beprasmybė bėgti nuo to, kas esi. Visai neseniai tik jam ir sau pasakiau „Būkit kartu arba atskirai - nuo manęs tai nebepriklauso“ ir išėjau gyventi. Netruko labai ilgai laukti, kad suprasčiau, jog paleidau ir viskas - dabar tik jo įnoriai ir žingsniai. Jis nuo manęs tolsta ir man dėl to neliūdna (Ankstesnioji aš sakytų - mėtai save? Ir vėl?). Nemėtau, M., aš tik ieškau ir noriu nebūti priklausoma. Nes jau tiek priklausyti nuo teatro, kiek priklausiau aš, Dievai, atleiskit, nebegaliu. Taip, aš per kiekvieną pietų pertrauką kalbu apie teatrą, taip, aš mintimis gyvenu ten ir visada gyvensiu, nes tai jau per daug į mane įaugę ir įsišakniję, bet į atsakymą „Meda, kodėl? Kodėl tu ten sėdi kas vakarą ir kas naktį?“ - turiu jau kitokį atsakymą. Aš noriu plaukti teatro paviršiumi ir nebenoriu kapanotis gilyn, aš nenoriu nusivilti teatru, nors turėjau tam jau milijonus progų, bet tiesiog sau neleidau patikėti, kad viskas yra daug blogiau nei manau, nors giliai viduje tai jau žinau labai seniai, aš save matau jau tik kaip žiūrovę,viską akylai stebinčią iš kampo. Aš noriu tikėti, kad visada išlaikysiu tikėjimą teatru ir labai tikiu, kad žmonės, kurie mano dėka atsirado teatre, bus jame ilgai ir tai jiems atneš labai daug ko gero, kaip kad atnešė man, kuomet buvau palūžusi nuo savęs pačios ir teatras mane, penkiolikmetę, pasiėmė į savo glėbį ir maloniai priglaudė. Ar aš esu teatro žmogus? Nežinau, taip? Kitas tiek ilgai neišbūtų. Aš būsiu ir toliau, nes kartais pajaučiu, kad teatrui manęs reikia ir tada negaliu užmerkti akių kelias paras, nes jaučiuosi labai dėkinga ir laiminga. Bet visa yra jau jo noruose - tik nuo jo priklausys ar nutolsiu dar, ar liksiu čia visada.
„Škac, mirtie, škac visados...“ - prisipažinsiu, dvejų dienų neužteko, kad susigyvenčiau su šiuo spektakliu.
Pirmoji meilė ir karvė už paskutinius pinigus savo vaikystės meilei - nerasi nieko gražiau. Vaikas, kuris įsimylėjęs, pernelyg naivus ir tiesmukas, pernelyg tikintis ir pernelyg palaužiamas - užsidaro savo kertelėje nuo tėvų, išgyvena viską ir dar su kaupu, seka blogu pavyzdžiu, nes nebeturi, kuo sekti, mokosi gyvenimo ne iš tų, kurie turėtų to mokyti, gauna skaudžius smūgius, bet, vienok, pavydėtinai tvirtai atlaiko, keliasi, vėl naiviai tiki, nors ir nusivilia.
Suaugę čia žiūri įvairiai - vieni pro pirštus, kiti su didinamuoju stiklu. Bet skaudulius jie ištveria visi vienodai - tylėdami, būdami su savimi, neparodydami skausmo.
Karvė spektakly - sekėja, viso ko stebėtoja, būnanti šalia visada. Būtent į ją visada ir atsiremia vaikas su savo skausmais ir rūpesčiais, į ją jis deda viską - ir pinigus, ir viltis. Vardan jos sunkiai dirba, ir vardan jos pykstasi su visais suaugusiais. Ji lyg visko graži pradžia, graži ir pabaiga.
Išsiskyrimas su savo pirmąja mele, tėvų susitaikymas, išvykimas - viską atlaiko vaikas, septyniolimetis, kuris veja tolyn ir pyktį, ir skausmą, ir mirtį.
Nuo savo ir visų jūsų namų.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą