O, žinote, rojus yra!
Teatre galiu paskęsti, išbarstyti save ir vėl surinkti, nepaisyti savo nuostatų, lyti juoku, bijoti išeiti, nes jei negrįšiu (?). Teatro ydas, kaip ir mylimojo, arba praleidžiu pro ausis ir akis, arba prisitaikau, o arba - daug kalbu ir bandau pakeisti. Sakau, kad išeisiu, bet žinau, kad teatras - geriausia, kas galėjo įvykti ir atsirasti mano gyvenime ir kai sakau, kad išeisiu - sakau kaip mylimam žmogui „Paliksiu, jei nepasikeisi“ - tvirtu balsu, bet viduj net netikėdama tuo, ką mano balsas kalba. Buvo du kartai, kai buvau pasiryžusi, išmetusi iš galvos visas meiles, sudaužiusi savo prieraišumą ir tikėjimą teatru, sudraskiusi save į daug mažų skutelių. Išmėtau taip save -surenku taip save. Teatre aš smingu į nežinią, į vakarėjančią prieblandą, į garsų šurmulį, kuris man neretai atstoja tylą, aukoju ir aukojuosi pati, iš mažų dalykų išmokau pasiimti daug, o kelis žodžius, pasakomus į ausį, sapnuoti trys rytmečius. Iš teatro išmokau labai daug - kartais jis pernelyg nori, kad būčiau tik jo, bet šiaip ir lepina, ir užtaria, ir pamoko. Abu mes savanaudžiai, todėl sutariame gerai.
Niekada nemokėjau skaityti E.N. spektaklių kalbos. Niekada to neslėpiau. Ženklai, simboliai, daug sveriantys žodžiai - taip tolima ir tuo pačiu šalia. E.N. žaviuosi - vienas iš trijų teatro meistrų, su giliomis raukšlėmis išminties ir bendravimu kuriant - jis kalba simboliais, daiktais, svarmenimis. Pasiima tave visą, o palieka - pusę. Kitą pusę turi susirinkti iš kvapų, spektaklių ištraukų, jausmų, garsų.
Po „Rojaus“ pajaučiau, kad pirmą kartą atsidaviau E.N. kalbai, kvietimui, žodžiams. Kvietė ilgai mane, pirmas kvietimas - prieš du metus, kai man „Hamletas“ buvo pirmasis iš visų jo spektaklių, kai turėjau daug vilties ir dar daugiau tikėjimo tuščio, o tada užsidariau nuo E.N. savo mažoje kertelėje. Nepravėriau durų du metus, neatsiliepiau, kad ir kaip kas kvietė - sakiau, pribręsti man dar reikia prie E.N. spektaklių. Per Rojų išsivadavau, išėjau iš savo kiautų, atsiliepiau į kvietimą, išėjau laiminga. Ačiū, E.N., kad buvote kantrus mano kely, nepaisydamas to, kad aš net du metus sakiau NE, kad išlaukėte, nes pati aš jau nebetikėjau, kad išeisiu į tylą ligi pat E.N. spektaklių, kad nepriekaištavote ir mokėte pats to nežinodamas.
R.K. atsiveria naujom spalvom - dieviškas iki apsvaigimo. O ir išdirbta viskas - rankų judesiai, vos vos švelnus balsas, net šnabždesys ir ta tyla. Viskas užprogramuota, išgyventa, išrašyta. R.K. - talentas, retai sutiksi tokių. Genealus, tarytum su sparnais ir viskas jam kažikodėl paklūsta. Teatro meistras.
Beatričė su mylimuoju - galėčiau pražiūrėti visą rytmetį ir naktis, bet vis tiek neužtektų. Tos akimirkos tik tam, kad patikėtum rojaus buvimu, nors išties vien dėl jų verta ir gyventi, ir eiti pirmadieniais į teatrą. Sukrečia, bet tik tiek, kad pasijaustum gyvenantis tame rojuje.
„Pink Floyd“ai - čia įgauna naują sąskambį, naują spalvą ir naują erdvę. Viskas nauja, bet ore tvyro jausmas, kad čia sėdi ir jų, choru dainuojančių dainą „Wish you were here“, klausai kokį trečią gyvenimą. Bet neprailgsta. Apima nostalgija, sentimentai, vidinė tyla.
Beveik finalinis „Rojus yra!“ man - kaip auksas. Kaip saldus finišas, kuriame laukia nusipelnytas prizas. Girdit, rojus yra. Aš mačiau ir girdėjau.
Nemeluoju.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą