Liežuvis puikiai vartos tavo burnoje.
Tik žodžiuose minties prasmingos nematau.
Po teatro naktų, kuomet grįžti laiminga namo, po nesustabdomo premjerų laukimo, kuomet prieš teatrą visa kita bent trumpam netenka prasmės, supratau savo klaidą - rašydama čia aš per daug remiuosi jausmu, žiūrėdama spektaklį pernelyg įsijaučiu ir tada jau viskas - jei buvo jausmas, tikiu, buvo ir visa kita. Buvo gerai. O paskaičius kitų recenzijas suprantu, kad jose žaidžia tik blaivus vertinimas, aiškus mąstymas ir pastabos, kurių net verkdamas neturi pamiršti užsirašyti. O man gali nebūti puikios vaidybos, nepamirštamos režisūros, gali kažkuo užkliūti scenografija ar net muzika eiti per ausis, bet jei yra jausmas, kurį pajauti taip stipriai, kad net sudrebi žiūrovo kėdėje - iš kur paimsi stiprybės vertinti aiškiai, blaiviai, bejausme širdimi? Te man atleidžia Dionisas, kitaip nemoku.
„Bakchantės“ tik antrąją premjeros dieną man pasidavė - žaidėme ilgai. Slėpėsi nuo manęs, neleido man užmigti, ėjo pirma manęs. Sugavau, pajuokavau - arba tu, arba aš. Patikėjo. Po to - ilgi gvildenimai, pjesės skaitymai, klausimai tiems, kurie žino atsakymus ir vėl vėl vėl bemiegės naktys.
Spektaklis sukrečia iš visų pusių. Čia nebelieka pojūčio, kad laikas bėga, nes čia jis - sustojęs dviems valandoms. Viską išgyveni iki drebėjimo, o paklausta, ką manai apie spektaklį, negali pasakyti ničnieko, nes viskas dar per daug šviežia, per daug skauda ir per daug artima. Reikia, kad nutoltų, aprimtų, reikia duoti laiko spektakliui apsigyventi širdyje. O po to - taip, buvo geras, yra geras, bus geras.
Čia Bakchančių choras - lyg antrasis mes, viską vertinantys, pastebintys, matantys. Jos lyg Dioniso prieglobstis, pastogė ir namai. Kiekviena tokia skirtinga ir kiekviena sava, kiekviena nešanti kitą žodį ir kitą mintį. Jų skirtingumas - jų stiprybė. Ir kai rūšiuoja šiukšles, ir kai Pentėjaus galva pamaunama ant koto - išlieka savimi ir vertina savaip. Kiekviena stebi iš kito kampo ir taip papildydamos viena kitą jos tampa tvirtu kumščiu.
Trys Dionisai - neslėpsiu, nuostabus režisūrinis sprendimas. Kai visi trys suguža į sceną, atrodo, nuo įtampos plyš sienos ir viskas apsivers aukštyn kojomis, Nedrįsti spėlioti, kas bus toliau, nors viską juk žinai. Daina, šokis ir vaidyba - tikrų tikriausias dievas.
Pentėjas, netikintis dievų galia - čia lyg šiuolaikinio pasaulio atspindys. „Akropolio“ raidės, šiukšlės, nuolaidos ir akcijos - viskas kalba apie dabartinius mus, susvetimėjusius ir suakropolėjusius, neberandančius laiko vienas kitam pasakyti gero žodžio ir nebevaikštančius po miškus, nes gi patys juos ir užteršėme šiukšlėmis. Ne veltui finišo tiesiojoje būtent jo galva ant koto ir senelio surinkti kaulai - pamoka visiems mums.
Dionisas šiuo spektakliu mums atneša didelį kerštą už viską, ką padarėme blogai, o blogai darėme viską. Net nepasigaili paskutinę sekundę prašomas - per daug sudirginome dievą, įskaudinome, naudojomės jo gerumu. Kur dėsimės dabar? Kerštą gavome, bausmę irgi, dievų stiprybe, rodos, pagaliau patikėjome, tik kur dingsime su savo nežabotu orumu ir begaliniu ego?
Išsipildo, ko niekas nelaukia,
O tai, ko tikėjos visi, neįvyksta išvis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą