Ką Jūs, žmonės, be mūsų, artistų?
Čia tik šiaip klausimas, pamąstymui...
Pajaučiau, kad po kiekvieno spektaklio prireikia vis daugiau laiko išrinkti žodžius, kuriuos noriu išdėstyti čia ir iš jų suformuluoti sakinius, kad vis ilgiau užtrunka paieškos, procesas, kažkaip nejučia prailgo kelias, anksčiau atrodęs be galo trumpas. Dabar man neužtenka pažiūrėti spektaklį - reikia perskaityti pjesę po spektaklio ir prieš, dėlioti mintis galvoje ir sąsiuviny, klausti kitų nuomonės, diskutuoti, žiūrėti spektaklį dar ir dar kartą, kad nesekiotų jausmas - pamatei, bet kažko nepasiėmei iki galo. O galiausiai - bent trys dienos tylai, o po to - recenzijos, recenzijos, recenzijos. Na, jeigu taip jas galima pavadinti ir jeigu jos dėl to nesupyksta.
„Meistriškumo pamoka“ yra šio sezono didžiausias atradimas. Po jo gyveni dar kelias dienas, o gal ir savaitę (gal ilgiau?) spektakliu ir nebesinori jokių kitų - gali žiūrėti kitus spektaklius, gali ir net tai sau leidi, bet visada visada prieš save matai „Meistriškumo pamoką“ ir visa kita, ką po jos scenoje randi, truputį nebetenka prasmės, nes viską lygini su šiuo spektakliu, tai kaip didžiulis autoritetas, kuriuo pavyzdžiu vis bandai sekti. Po spektaklio sunkiai atrandi sau vietą, esi kupinas įkvėpimo, kuris būna tik po labai labai gerų spektaklių, kai gyveni tik juo ir viskas aplinkui bent trumpam užsimiršta ir nutolsta...
Maria Callas, tikrų tikriausia dainavimo pamoka, nors veikiau - gyvenimo. Kryptys, kuriomis einant daug pasiekė ji, Maria, ir galbūt pasiektume ir mes. Pamokymai, kurių kiekvieną norisi užsirašyti ir niekada nebeištrinti iš galvos. Ašaros akyse tomis akimirkomis, kai Maria triumfuodavo po sudainuotos arijos, kai jai plojo minos žiūrovų, kai ją atleido iš teatro. Viską į save geri, nepraleidi nei sekundės, nei akimirkos.
Aš ligšiol nesuprantu, kaip visą vaidmenį išgyveno N.N. Pustrečios valandos scenoje, kiekvieną sekundę išnaudojant visą save, be sustojimo, non stop, visiškai išbarstant asvo emocijas bei jėgas - ir pamokoje, ir savuose prisimimuose, koks stiprus savy turi būti, kad išsibarstytum būdama Maria Callas, išstovėtum scenoje dvi dalis ir atiduotum save visą žiūrovams? Visas spektaklio krūvis - ant N.N. pečių, visiškai visas. Nepadeda niekas - nei mokinukai - solistai, nei pianistas, nei suoliukas kojoms. Turbūt kaip ir tikrąjai Mariai Callas...
Aš iš tiesų, prisipažinsiu, nemoku parašyti šio spektaklio recenzijos, išsakyti, ką jis man davė, jis tiesiog toks stiprus prieš mane.... Jo stiprybė - didžiausia jo duotybė, o visa kita ateina spektaklio metu. Ir kai išėjusi iš spektaklio, pamirštu visus vakaro planus, nebegaliu mąstyti apie nieką kitą, tik apie tai, ką mačiau scenoje, galvoju, jei pamatyčiau dar kartą, turbūt išsiverkčiau ir viską viską rašyčiausi, tada jau suprantu, kad jokie čia žodžiai neišsakys, ką man davė šitas spektaklis. Kai yra labai labai, tada nebelieka iš viso apibūdinimų, epitetų, minčių ir nutylėjimų. Aš pasiduodu, pirmą kartą per šį sezoną, o gal išvis per visą laiką mano buvimo teatre. Aš tik dėkoju dėkoju dėkoju, kad mano akiraty dar atsiranda tokių darbų, kurie priverčia ne rašyti peikiant ir banaliai giriant, o tylėti žinant, kiek daug tas spektaklis davė.
Bet visgi - finišas. Aplodismentai, N.N. su ašaromis akyse žvilgsniu ir gestais paprašo mūsų paklausyti Marios Callas balso ir plojimų jai... Įsirėžė šis vaizdas manyje labai giliai. Turiu vaizdinę atmintį ir šis vaizdas mano galvoje ilgam išliks įrodymu, kad tokių spektaklių kaip „Meistriškumo pamoka“ - būna.
Nerūpi niekam nei ašaros, nei kiek pagalvių priverkta, nei skausmas,
Esi čia, stovi čia. Ir viskas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą