O tu, sūnau, vaikystės pamokos neišmokai.
Kai ateina riba - eiti tolyn ar išrauti teatrą iš savo gyvenimo visam laikui? Jie sakė, kad jis per daug įaugęs į mano kraują, tiesiog įsisiurbęs, peržengęs manyje visas ribas ir nuostatas, kutenantis mano kiekvieną odos lopinėlį. Aš tyliu ir jaučiuosi kalta. Kad taip arti teatrą prisileidau, atsidaviau visa esybe nespėjusi net kveptelėti, atidaviau jam visą jausmą, šilumą, vakarus, miego laiką... Sakysi, kad tu neleidai jam taip išsikeroti savy - myli, bet neleidai. O aš ne tik leidau, bet ir skatinau - pasiimk mane visą. Ir kad ir kiek kartų bandydavau šiuos santykius nutraukti, teatras mane sustabdydavo, sakiau - taigi čia ženklas, kad jam manęs dar reikia. Tu bent pats tiki, kad čia ženklas? Rinkis pats, kur pasukti. Pats rodyk kryptį. Vis tiek, jei leisi dar likti, įsisiurbsi iki begalybės, o jei ne - paliksi žymes ir antspaudus, kurie šešerius teatro metus primins ilgai ilgai.
„Nuosprendis - metamorfozė“ - negilus, bet tvirtas. Nuosprendį čia priima tvirtai, nors, rodos, galėtų bent stabtelėti ties paskutiniąja apsisprendimo sekunde, bent suabejoti ar teisingai priima savąją lemtį, ar ne per greit taria lemtingą žodį. Bet ne. Viskas tvirtai, greitai, stipriai.
Ašaros ir teatras. Iki šiol kasdien kažkiek laiko skirdama recenzijoms, nei vienoje nesu atradusi, kad būtų rašoma apie aktorių-personažų ašaras. O man ašaros visada atrodė kertinis taškas, jautriausias momentas, viso ko viršukalnė, kuri sudrumsčia siužetą arba kaip tik padeda sutalpinti taškus ant raidžių i. Kai per „Akmenį“ pravirksta Heidrun, kai Laurynas„Katedroj“ verkia iš nevilties, kai „Helveio naktis“ prapliumpa ašaromis, kurios net nusilenkinėjant žiūrovams vis dar rieda, kai „Meistriškumo pamokoje“ Maria Callas pravirksta prisiminusi praeitį ir ilgai ilgai rauda, „Meistro Solneso“ Alina braukia ašaras prie mažos liepsnelės, o „Altorių šešėly“ Liucija rauda netekusi sūnelio, aš irgi verkiu, nes ašarų dėka man spektaklis - lyg mažas atradimas tampa. Imu tikėti viskuo, ką scenoje matau ir niekas neleidžia suabejoti - viskas tikra, išgyventa, išjausta, kai verkia personažas - ar rasi prie ko prikibti, ar nepamirši savo profesinės ligos stebėti spektaklių niaunsus nepaisant savų jausmų, ar išdrįsi pamesti savo jautrumą? Neišdrįsi, neišdrįsi. Todėl pravirkus prokurorei šiame spektakly suskambėjo mano jautrumas - patikėjau viskuo, ką matau.
Dabartis, praeitis, dabartis - čia daug keliaujama. keliaujama taip ilgai, kol suyra viskas, ką kiekvienas dar brangaus turėjo. Sesuo ir tėvas netenka sūnaus ir brolio, galiausiai išeina ir dukra, o tu kur, žmogau, eisi? Kad neturi, kur eiti...
Čia metamorfozė - nuimtos kaukės, parodytas visiškas atvirumas, net skauda bežiūrint. Koks atviras ir blogas turi būti, kad tavęs imtų nekęsti net tavo paties šeima? Kruvinu veidu, tuščiu skrandžiu, akimis, kurios tik po visko drįsta pažiūrėti tiesiai, atviru žodžiu, kurie smaugia lyg virvė kaklą. Kur save padėsi? Sulysusį, atvėrusį savąjį pasaulį kitiems, jeigu ir vertą kažko daugiau nei niekas, tai tik sau pačiam. Kiekvienas judesys čia įgauna kitą prasmę. Kiekvienas žodis - lyg atodūsis.
P.I. užima vis didesnę vietą mano teatrinėje spintoje. Leidžia sau jaukiai įsitaisyti didžiulėje lentynoje. Dabar jo aukso amžius ir aš tuo džiaugiuosi. Šių metų atradimas-režisierius atrastas, braižas taip primenantis O.K., premjera po premjeros - auksas auksas.
-Aš negaliu mylėti, aš nemoku mylėti, esu dvasiškai silpnas mylėti. - ištaria jis.
Ji pribėgusi stipriai pabučiuoja.
-Viskas su jumis gerai - tik tiek pasako.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą