Akmuo 2012-03-15

Jei viešai nesiskelbi, dar nereiškia, kad neturi paslapčių.



„Kai nori pasakyti, kad teatras tau yra viskas, tik nemoki jame gyventi, kai nori parodyti kad teatru kvėpuoji, bet niekas nemato, kad be jo dusti...“ (M.A.)  Ačiū autorei, kad išsakė tai, kas manyje visą laiką skraidė be vietos ir be įvardijimo. 




Apie aktorius daug čia niekad nerašiau. Galbūt maniau, kad čia vieta spektaklio esmei ir kilusiems klausimams, o ne tiems, kurie mėnesių mėnesius tuo spektakliu gyveno, valgė ir miegojo, stebėjo žmonių eisenas, kad atrastų tinkančią saviškiam personažui, ir nuo ryto iki ryto - buvo scenoj? Nežinau, kas ir kaip, bet šiandien noriu parašyti apie tuos, kurių profesija jau senų senovėj turėtų būti rašoma iš didžiosios raidės. Ir dar pabraukta. Kad esantys toli nuo teatro suprastų - jie čia atėję tam, kad mes, žiūrovai, būtume laimingesni... Nes kaip kitaip pateisinti begalinį priklausymą nuo režisierių ir net nuo žiūrovų (nes jie truputį savimi gali padėti spektakliui arba jį sutrukdyti), kuo užglaistyti naktis, kuriomis net sapnuodamas kartojiesi personažų tekstus? Kokią sąžinę ir dvasią reikia turėti, kad visą ją galėtum atiduoti žmonijai ir scenai? Net ir po kelių dešimčių metų turbūt matysi tas grimerines, veidrodžius ir siaurus koridorius, kuriuose tik labai retais atvejais būdavo skendinti tyla... Aš nežinau, kokiam stipriam savyje reikia būti, kad galėtum tapti ir ilgai ilgai išgyventi būnant Aktoriumi.  Jau gimstant reikia su savimi atsinešti pašaukimą. Ir to tikrai neužteks - niekas po spektaklių ir premjerų maratono nepaklaus, iš kur turi tokią stiprią valią, jėgų, pasišventimo ir noro. N.O. sakė - nebūkit, vaikai, aktoriais, kaip galima išlikti švariam, jei vaidini banditą ar vagį? Sunku sunku. Kai M.B. prieš keturis metus, atsakydama į mano interviu klausimus, sakė, kad nėra sunkesnės profesijos nei aktoriaus, netikėjau. Tikrai. Galvojau, scena, gerbėjai, bohema, gėlės, vynas - ar rastum apie ką daugiau svajoti? Ir tik praėjus daugeliui metų, dabar jau suprantu, kad nėra sunkesnės profesijos nei artisto. Scena, gėlės, plojimai - tik žiedeliai. Visa kita - sunku begaliniai. Turėtume gerbti, mylėti ir branginti. Rašau pageltusiame įraše - ačiū, kad buvot, esat ir būsit. Ir tuo pačiu - ačiū, V.Š., kad buvai.... 





„Akmuo“ matytas tiek kartų, kad siužetas tiesiog įaugęs į širdį. Kai pirmą kartą pamačiau, galvojau, pratylėsiu amžinybę. Tyla po spektaklio - geriausia, kas begali būti. 



Čia susipina metai, istorijos tarpsniai ir smėlis su moliu. Viskas nenuoseklu, bet pasibaigus spektakliui - susidėlioja į įvykių grandinę su visomis galūnėmis ir taškais. Klausimai lieka, bet gal būtų blogiau, jei jų neliktų?



Kaip stipriai reikia mylėti savo žmogų, kad net jam savo noru išėjus iš gyvenimo, metai iš metų, nepaisant sąžinės priekaištų, kartotum, kad jis buvo didvyris? Čia atsiveria daug paslapčių, kurios, atrodo, taip norėtųsi, kad būtų nutylėtos, paslėptos, užspaustos tarp lūpų. Čia griūna šeima - čia statosi. 




Ieškau pasiteisnimų žiūrėdama spektaklį. Kas kartą. Čia geras vardas svarbiau už ramų vidų ir senelio palikimas - turbūt brangu iki skausmo, nors ir tas - susikurtas pačių. Čia visi neranda savo vietos, vis kažko ieško, visų akyse - nesibaigiančios paieškos ir klausimai. Šeimos istorija lygi pasaulio istorijai. Metai keičiasi, su jais ir suvokimas, ir norai, ir mintys. 




Spektakly kiekvienas žodis ir daiktas kalba už save. Net akmuo ir puodeliai turi savo siužetinę liniją. Viskas išnaudota. Čia mano akis atveria režisierius A.J., ligšiol nepaliekantis ramybėje savo pastatytais spektakliais. Bet pamatyti spektaklį prieš metus ir juo dar tebegyventi - sakysi, nuodėmė? Tik nuostabiausia, kas galėtų būti. Ir tai man davė pamokas - sąžinė ir tiesa svarbesnė už šeimos susikurtą didvyrį. 





Atėjau pasiimti savo 15 plytelių aukščiausios kokybės vakarietiško šokolado.
Aš noriu suigrąžinti savo gyvenmą!