Atsiranda žmogus, o su juo - ir prasmė.
Kalbi su žmogumi apie teatrą ir jo akys dega. Dega teatru. Visos rainelės išgaviruotos ta liepsna, o akies obuolys - rodos, tuoj sprogs iš tos meilės. Viskas įgauna kitą prasmę, „įsirašai“ pokalbį į atmintį, dėkoji likimui už suteiktą minutę malonės. Nė už ką neiškeisčiau, neparduočiau, neišmainyčiau. Dabar jau pradedu suprasti, kad pokalbiai teatre - bene svarbiausia visuose proceso etapuose, visuose užbaigimų jauduliuose, visuose pradžių atskaitos taškuose. Net ir gėlę teikiant turi kažką pasakyti, kitaip - nėra prasmės. kam reikalingas tuščias bežodis sąmojis? Kas supras tuščią žvilgsnį? Teatre reikia kalbėtis. Išsakyti, iškalbėti skaudamą žodį, pasakyti, ką galvoji (nes kada daugiau?), pagirti ir pasidžiaugti kartu, nes, kaip sakė A. T., teatras mažas ir jame reikia žodžių bei žmonių, už kurių galima būtų laikytis ir į kuriuos galima būtų atsiremti.
„Hamletas mirė. Gravitacijos nėra.“ mane labai ilgai sekiojo, turbūt todėl ir negalėjau iškalbėti čia savo bėgančių minčių, sekė iš paskos, kai eidavau namo ir atmerkdavo man akis, kai jau, rodos, pagaliau užmigdavau ligi ryto.
Tai spektaklis,kuriame yra viskas, o kartu - nieko nieko. Čia svarbiausias - Hamletas. Truputį juntamas visą spektaklio laiką, pasirinkęs nebūti, atėmęs gravitaciją, o su ja - ir trauką žmogui, šilumą šalia esančiam, jausmą, banalų jausmą - meilę. Kur padėti save, kai nėra žmogaus, kuris atneštų prasmę, o svarbiausia - nėra jausmo, kad to žmogaus išvis reikia? Į kokį kampą nukišti savo principus ir vertybių sustabarėjusią skalę, kai po močiutės mirties, nuo laiptų nuimi virvutę, kurią pats ir ištempei, kad senoji nugriūtų ir užsimuštų? Koks tirštas turi būti kraujas, kad pasirinktum būti su tikru broliu atrandant naują Dievą? Kaip susigyventi su tuo, kad jauni miršta, o seni - švenčia gimtadienius? Čia klausimų milijonas, o atsakymai ateina retai ir be galo nenoriai.
Dvi poros ir ryškus ryškus kontrastas.Vieni - atradę vienas kitą, laimingi (nors kas čia žino?), tikri tuo, kad gyvenimas pasirinko būtent juos ir viskas jiems čia džiaugsminga, laisva, artima. Kita pora - tie, kurių gyvenimas anaiptol nepanoro rinktis, bet turbūt jiems jo ir nereikia. Jiems - dangus yra aparatas, kuris tau išmeta popierėlį su numerėliu, o jeigu tu, tamsta, jo negavai, vadinas, tavęs šiame pasaulyje iš viso nėra ir nereikia net, kad būtų.. Tiems nesantiems reikėtų pranešti, kad jų nėra? Nes kitaip ir vėl klausimas- kaip susigyventi su tuo, kad tavęs čia nėra? Na, arba kitaip - yra, bet nereikia? Čia brolis ir sesuo lieka tik patys su savimi - atleiskit, ašys pasisuko jiems nepatogiu kampu...
Priešpaskutinė scena su tėvu žudiku - o ko daugiau reikėjo tikėtis? Kruvinos užuolaidos, motina tualete, giminė, kurios genuose - plyštanti galva. Gravitacija pralaimėjo, gyvenimas vėl iškėlė pergalės vėliavą.
O tu manai -
Gausi iš dangaus savąjį numerį?
Ar susitaikysi su nebūtim?...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą