Kam žmogui bijoti rytojaus?
Mes gyvename dėl geresnio rytojaus ir tu galbūt gimei dėl mūsų visų laimės.
Pagaliau ryškiai ir aiškiai galiu įvardinti savo mėgstamiausius režisierius, kurio viršūnėje, visai nekeista, pats O.K. Nesispyrioju jo spektaklių traukai, dar šio sezono pradžioje, kai „Išvarymas“ pasiglemžė mane visą be jokio gailesčio, o „Katedros“ laukimas susprogdino visas įtampas ir baimes, kai ištikimai laukiau (ir vis dar laukiu) „Mirandos“, kai sau pasakiau, kad surinksiu visus jo atskaitos taškus ir sudėsiu į visumą, jau tada žinojau, kad O.K. nėra eilinis, nėra praeivis, nėra pakeleivis, kuriam užtektų tik pamojuot pamačius jo spektaklius kartą gyvenime. Jis besąlygiškai stiprus ir jo darbai labai tvirtai tai atspindi. Jis turbūt vienas toks per šimtą metų. Kažkas kažkurią dieną sakė - dabar tu visada būsi lyginamas su O.K, kad ir ką bedarysi, dabar, rytoj, poryt, ilgai ilgai,daugelį metų ir nieko su tuo padaryti negalima. Talentas, talentas. Ir nieko daugiau pridurti nebesinori. Talentas.
Tu čia sėdi labai arti, niekur negali nei pabėgti, nei pasislėpti, viskas pateikiama aiškiai ir be paslapčių, tiesiai į širdį - ir, kaip keista, viską norisi į ją dėtis, dar ir užsirašyti, nesvarbu, kad po to kapanosiesi iš tų minčių visą ateinančią parą. Čia neturi, kur nukreipti žvilgsnio, kur padėti lendančias mintis, nerandi būdo kaip neimti į save prieš pat akis vykstančio gyvenimo niuansų. Ir, nors atrodė, kad išmokau atvirumo su aktoriais pamoką, vis dar gąsdina jų ryšys su žiūrovais spektaklio metu - vieną sekundę norėjau pabėgti, kad daugiau nebekankintų klausimas, kiek reikėjo nusigyvent, kad atsidurtų herojai tokiame dugne, kokias gyvenimo pamokas jie turėjo praleisti, kokius pažymius jiems iš viršaus siuntė, ko jie turėjo netekti, ką išgyventi, kiek to nuodingo permatomo skysčio išgerti, kad atsidurtų šitokioj aklavietėj, kuomet net pats sau prisipažinti, kad suglebai, esi per menkas?
Jie irgi buvo žmonės, normalūs žmonės, jie turėjo namus, žmonas/vyrus, skalsią vakarienę grįžus iš padoraus darbo, o kai kurie dargi aplodismentus, kurie jam prilygo gyvenimo prasmei, ir talentą. Ką jie turi dabar? Paliegusį save, sužlugdytą gyvenimą, gražias akis priešais, prisiminimus, kuriais niekas nenori patikėti, pamokas, kurios, atėjusios per vėlai, parodo, kokie jie galėjo būti stiprūs. Kad ir tostas „Už žmogų“ ir tylus prisipažinimas - aš ne žmogus, aš žmogžudys. Kiek dar tokių? Minios, pilni tramvajai ir metro, tamsūs tuneliai ir tykios gatvių pašvaistės.
Klausimas, nepaleidęs visą spektaklio laiką - ar mes dar ne dugne? Ar tu galėtum prisipažinti, jei staiga suprastumei esąs apačioje, kad pats save ten nuvedei? Ir taip nusivažiavai, kad nebeatmeni net eilėraščio, kuris kažkada atnešdavo aplodismentus ir gerus žodžius. Ilgai svėriau visus prieš ir po, susinepatoginus žiūrėjau į kalbančias akis, svėriau tylą ir garsą - išėjau rami. Mes dar ne dugne.
Spektaklio pabaiga - vieno dugninio jau nebėra, viena siela prabyla į tuštumą su klausimu „Būti ar nebūti?“ lyg kažkas klausytųsi ir tylomis bandytų jam rasti atsakymą. Nėra čia atsakymo. Dugne atsakymų nebūna.
Stipru ir nepatogu.
Stipru ir reikalinga.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą