Po daug daug metų turėsiu mažą lizdą,
Kuriame gyvensiu vienut viena.
Kai paskaičiuoju, kiek pamatau naujų, man dar nematytų, spektaklių per vieną savaitę, man pačiai išspogsta akys. Taip ir norisi sau surėkti - tu gal jau apsiramink? Nebespėju apgalvoti, neberandu laiko skirti bent tris valandas tik mintims apie spektaklį, nes iškart jas užgožia kitas reginys kitoj scenoj. Tada vėl - naktys naktys be miego, o paklausta apie spektaklį, tegaliu tik pasakyti „Nežinau“, nes kaip išsakyti nuomonę apie spektaklį, kuris dar nesusidėliojo nei galvoje, nei širdyje ir viskas, ką iš jo turi savy - tai žodžių nuotrupos, kurių nedrįsi išsakyti arba tiesiog jausmas, kurio niekad neleisi sau išgyventi matant kitiems.
„Berniukas ir žuvėdros“ - nesitikėjau, kad būna tokių spektaklių.
Jį žiūrint neįmanoma išlikti šaltam, abejingam ir ramiam. Neįmanoma sėdėti ir leisti mintims sklandyti ore - tu visas scenoje, kiekvienas tavo ego čia ir dabar ir tu visas persismelkęs tuo spektaklio kvapu. Negali kitaip. Čia jau nekyla klausimas ar leisti sau išgyventi spektaklio būtį, ar ne - tu visas visas čia ir niekas niekada nepaklaus ar norėjai persismelkti tuo oru ir tomis mintimis, kuriomis rėkia spektaklis. Negali išeiti, palikti, išmesti - jis pernelyg paliečia visą tave ir jį išmesti būtų tas pats, kas atseikėti dalelę savęs ir numesti kažkur į jūros tolį...
Čia viskas atvira ir suaugusiojo akimis, ir vaiko. Vieną akimirką matai save dešimties, kitą - dvidešimties. Norisi atsistoti, pakeisti, sutramdyti, surėkti garsiai, kad viskas bus gerai ir siužeto vingius bent truputį pašvelninti - pernelyg skauda matyti, kaip vaikas bando išgyventi netektis, išėjimus, mamos ligas, o protarpiais - dargi draugystę, šiltas pamokas ir nuoširdumą. Jis dar atviras, pasiryžęs labai daug kam, jaunas, vaikiškai pamišęs ir daug kas jam dar labai svetima, bet gi tai visai nereiškia, kad jis nemoka jausti, išgyventi, patirti. Moka. Ir moka geriau nei tai daro suaugusieji - viską slėpdami net nuo savų vaikų, užsidarę savoje kertelėje, tamsiam kamputy nusivalantys ašaras, nes niekas neturi pamatyti, kad jiems blogai, kad jie slipni, kad pasidavė.... Tas pernelyg akivaizdus skirtumas trumpam grąžina į realybę - prižadi pats sau, kad išgyvensi kaip vaikas, būsi atviras ir tvirtas, nuoširdus ir nebijantis pasirodyti silpnas. Bet suaugusieji čia irgi atlieka didelę rolę - duoda daug gyvenimiškų pamokų, pastato vaikams pamatus ir neuždaro mažojo jausmų į narvą - leidžia išsiverkti, išsibūti, išsilaižyti skaudančias žaizdas. O po to - į gyvenimą, į realybę, kur net palikusiam vyrui galima pasakyti „Ačiū“, kur sūnaus prašoma nusišypsai ir turbūt po truputį pradedi tikėti, kad įveiksi viską, kas neleido mėgautis būtimi.
Žuvėdros čia - vaiko draugai. Kaip dovana už visas netektis, skaudulius ir nevaikišką vaikystę. Kaip padėka - tu išgyvenai, tu atsistojai, patikėjai... Nors vaikas tiki ir tada, kai būna pats blogiausias momentas - turbūt labiausiai iš visų tiki ir kad kažkas nepavyktų, nepasisektų, sugriūtų - jam nesuvokiama.
Turbūt mūsų pačių mintys bežiūrint šį spektaklį atlieka ne mažesnį vaidmenį už pačius herojus.
Turbūt daugelis išėjo nešinas vaikiška tvirtybe ir atviru protu.
Ir noriu tikėti, kad neklystu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą