Hands up, baby, hands up.
Vakar eidama paupiu namo supratau, kad šitas teatro sezonas man yra nuostabus jau vien tuo, kad jį pamačiau, atradau kitokį, iš kitos pusės, kito kampo, kitu žvilgsniu, ne tokį, kokį įpratę matyti visi Lietuvos žmonės, vaikštantys į teatrą.
Nežinau kaip kiti, bet aš ir per džiazo koncertus fojė, ir per „Visuomenės priešą“, „Išvarymą“, visus šventimus ir prieš ir po turiu sau nepaliauti kartoti, jog čia teatras ir visa tai vyksta jame. Ir tuo pačiu kartodama sau suprantu, kiek dar daug ko galima tikėtis iš šitos iki skausmo pažįstamos erdvės, kiek daug čia dar galima sukurti, kiek dar kampų čia neišnaudotų, kiek erdvių prašosi apgyvendinamos žmonių šiluma ir juoku.
Ir tai, kad teatras plečiasi atrasdamas vis naujas erdves, naujus potėpius, atspalvius, naujus žanrus ir sumanymus - tegul tik vyksta tas plėtimasis toliau, aš būsiu laiminga.
Čia aktoriai būna labai arti, atiduoda tau save kitokį nei jie patys įpratę matyti, o tuo labiau mes. Dar labiau pradedu tikėti teatro žmonių šventumu. Na, ir disco, ir kokiais 80-aisiais. Ir vėl čia grįžtu prie „senų laikų“, nes visad galvojau, kad tokie nuoširdūs ir paprastai jaukūs vakarai gali būti tik kokiam kabake, grojančiam Abbos muziką. O, pasirodo, gali ir teatre. Ir vakaras prilygo geram spektakliui, ir ne tik jam, bet dar ir beveik antriems Naujiesiems metams.
Teatras auga neaprėpiamai. Kaip žodis, kaip suvokimas, kaip erdvės, ir kaip žanras. Vakar du kartus girdėjau Rašytojų sąjungoj ištariamus žodžius „Nesuprantu, kas darosi su šiuolaikiniu teatru“. Mes irgi turime augti kartu su teatru. Nebestovėkime.
Leidžiu teatrui keistis manyje, tegul, man negaila. Nors kartais klaikiai norisi, kad sugrįžtų visa tai, kas buvo prie metus, pora, tris.... Vis tiek negrįš. Nereikia. Tegul jis keičiasi. Tegul teatre vyksta disco naktys, vakarai, performansai, pasirodymai, improvizacijos.
Ir tegul keisdamasis jis keičia ir mus.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą