Jie sakė, kad neįmanoma, o mes gyvenome.
Pradedu bijoti premjerų. Dar tik, rodos, visai neseniai maniau, kad
man gyventi – nuo premjeros iki premjeros. Bet premjeros keičiasi, ir
keičiasi pojūtis viduje, kai viskas nuslūgsta, visi išsiskirsto, tuščios
vazos gailiai pastatomos į kampą, pradeda kankinti nevykęs nuovargis,
kurį bandei užslopinti tiek, kiek atrodė, kad premjerinis šurmulys – yra
gerai, o visą erdvę užpildo nejaukus šaltukas.
Mėgstu šurmulį ir skaistų užimtumą užkulisiuose prieš premjeras bei
paskutinį kavos puodelį iki išėjimo į spengiančią tylą. Mėgstu
generalines repeticijas, kuomet aplink – pažįstami šilti veidai. Bet
premjeros – ne tai, ne taip, ne šitaip, ne ne ne.
Jos išūžia galva nuo pat ankstyvo ryto ir nepaleidžia mažiausiai dar
dvi naktis bei, suprantama, ir dienas. galbūt tiesiog dabar man taip
atrodo – jos per daug iš manęs reikalauja. Kai kiti kolegos į teatrą
gali ramiu veidu ateiti ir išeiti lyg į parduotuvę nusipirkti pieno, aš
savy viduj pasiutusiai draskausi, kad tik bent sekunde nutolinčiau savo
sprogimą teatru.
Po premjerų supratau, kad noriu teatrą iš savo gyvenimo išrauti su
visomis šaknimis. Visiškai. Kad neliktų nei „buvo“, nei „būta“. Tada
prisimenu, kaip prieš du metus, prieš metus, prieš mėnesį ji roviau,
kažkada atrodė viskas, net ištariau „Galiu gyventi ir be viso šito“, bet
jis grįždavo. Visada. Pasibelsdavo į kambario duris, liepdavo grįžti, o
jei nepaklausydavau – kankindavo nemigo ir šalto rytmečio naktimis,
neduodamas net tylumoj ramiai išgerti puodelio latė kavos. Aš iš tiesų,
teatro klausimu dabar labai mušuos pati su savimi, nors iš šono atrodo,
kad tik juo ir sergu, kad karščiuoju juo, valgau ir geriu. Iš tiesų,
taip ir yra, bet aš tiesiog pavargau kovoti už būtį ir eilinį kartą
bandyti neapsiverkti, kai nulupiama stora oda, kurią auginaisi dvi
dešimtis metų. Taip, žinau, čia teatras ir čia taip turi būti. Bet aš
nemoku… Kiek dar reikės kovoti su vėjo malūnais, kad išmokčiau su teatru
gyventi taikiai, susitarus, kad jis į manąją erdvę privalo nelysti bent
5h ryto, aš gal tiesiog turiu išmokti nubrėžti ribas. Čia mano, ten –
tavo. Ir tiek. Lilijomas sakė, kad reikės pasistengti žymiai labiau….
Brodvėjinis filmas, pateikęs save teatro scenoje. Man taip pasirodė.
Iš tiesų, jame daug skausmo, kažkokio vaikiškai naivaus tikėjimo, ašarų
iš šypsenų bei pernelyg įkyraus įžūliškumo, kuris kartais nebetelpa į
jokius rėmus.
D.G., T.V., N.S. ir A.G. – nauji, kitokie. Pavyzdžiui, T.V. savo
kaimietės vaidmeniui pritaikiusi visiškai „ne savo“ juoką, bet tobulai
tinkantį jos personažui. Žinau, tai būtina kiekvienam personažui,
pritaikyti juoką, tiksliau, sukurti. Juoką, eiseną, žingsnius, nugaros
tiesumą, balsą ir jo intonaciją, kalbėjimo manieras. Na, pastatyti naują
žmogų. Bet daug kur atpažįsti aktorių, kuris vaidina, ir personažas
tiesiog kažkur giliai nutolsta. O čia šie keturi aktoriai nebuvo
aktoriai, jie buvo personažai ir tai man davė viltį, kad teatras eina
pirmyn.
Lemputės, skaistykla, vamzdžiai – visko ir visaip. Taip, matyt, ir reikia.
Lilijomai, bandei atsiųsti žvaigždę, gavom tik jos nuolaužas…
Už tai, kad ragauta
Ir už tai, kad buvo gyventa…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą