Katedra 2012-11-29

Vėl Katedrą sugrovei?
 Trapi ji buvo, menka, mažytė, bet visgi gyveno joje žmogus ir Dievas!

Prieš savaitę sau kartojau „mėnuo be teatro“ – įveiksi? Tebūnie išbandymas, mažytė pertrauka ir ateinantis suvokimas – reikia man teatro labai labai labai labai ar tik labai.
Po trijų dienų neštvėriau, atėjau į teatrą, praėjus dviems dienoms – vėl aš čia.
Vakar beeinant teatru nutvilgė it kometa mintis – tu nori atimti iš savęs tai, kuo gyveni, alsuoji, kvėpuoji ir minti? Beprotė, beprotė, nuo pat pradžios, kai prieš penkerius metus įžengiau čia pirmą kartą ir nė nenumaniau, kad tai bus mano proto ir sielos namai, iki dabar, kuomet veržiuosi teatran iki pamišimo, skausmo, alpulio, atrodo, viskas, pabaiga, nebenoriu, nereikia, pavargau, kitą dieną – vėl degu vien nuo minties, kad eisiu šįvakar į teatrą. Kažkada supratau, kad nepaisant visko, esu laiminga dviems atvejais – kai rašau ir kai esu teatre. Tada prisiekiau dangui ir sau – būsiu čia, būsiu visada.

Neseniai supratau, kad teatras tikrai tarnystei pasirenka tik labai jį mylinčius. Be jokių išimčių, net kada, kai labai skauda, kai teatras daugiau atima nei duoda, kai išsiurbia paskutinius tavo jėgų likučius, bet vis tiek sugebi namo išeiti energingesnis nei atėjai. Aš jaučiu, kad šiai tarnystei mane teatras pasirinko jau seniai. Nes kaip kitaip pateisinti veržimąsi į jį, begalinį bėgimą, ėjimą nepaisant jokių blogybių, net pasižadėjus sau neiti, ėjimas sulaužant ir principus, ir pasižadėjimus sau, noras bet kokia kaina būti jame?

Vakar po „Katedros“ pajaučiau, kad teatras – didysis mano gyvenimo stebuklas, kuris įkvepia, moko, stebi, grasina pirštu, kai blogai elgiuosi ir vaišina karštu vynu, kai tik tek tetrūksta iki pilnos laimės. Jis kažkas daugiau už žodį, pastatą, spektaklius. Nemoku apsakyti, bet turbūt ir nelabai noriu mokėti,nes kad tai suprastumei, reikia išgyventi, o ne perskaityti.
Prie to suvokimo labai prisidėjo „Katedra“. Su pačia nuostabiausia scenografija, prie kurios savo stebuklingu talentu prisidėjo mano mylimas atradimas V.N., su nuostabiai pakilia muzika ir trapiu atradimu – menininkas nuo pradžios iki gali privalo būt vienas, kovoti už save ir savo talentą, nagais ir ragais kautis už savo būti, stot vienas prieš minią, kuri juo netiki, bet jau greit tikrai tikrai patikės…
Mes kiekvienas turime savo Katedrą, galbūt labai trapią, o gal kaip tik stebėtinai stiprią, kurios nesutrupintų net mylimo žmogaus netektis pačioje talento sužibėjimo viršūnėje. Mūsų kolona – mūsų stiprybės, mes patys, kurių, kad ir kaip gaila būtų, dažnai nebeturime, kur dėti. Lankas ir lyra – mūsų gyvenimo įrankiai, kuriais mums įsakyta daryti, ką geriausiai mokame. Mūsų širdys  – Katedros aikštėje. Kur ateina žmonės pasimelsti, pabūti su savimi, pasišildyti…

Dabar gyvensime.
Nes nieko kito nesugebame, nemokam, nepajėgiam.
Taip, gyvensime!