Kiekvienas spektaklis turi savo gyvenimą. Gimimą, jaunystę, brandą ir
mirtį. O kartais dargi atgimimą ir antrą mažytį gyvenimėlį.
Kiekvienas spektaklis turi savo kvėpavimą ir gyvenimo ritmą. Ir kai
sutrikdai tą ritmą savo buvimu, jautiesi lyg suvalgęs uždraustą vaisių.
Būtent taip man ir buvo.
Žiūrėdama „Mistrą“ supratau, kad negaliu. Šitaip įeiti į spektakli,
pažiūrėti ir viskas, ir išeiti. Nes nebemoku. Turiu būti su spektakliu
susigyvenusi, kartu su juo gėrusi karštą vyną trečią ryto ir žinoti
visus prieš ir po. O jau po to – spektaklis, gėlės ir recenzijos…
Aš puikiai žinau, kad visi žiūrovai privalo ateiti, pamatyti, paploti
kartais netgi atsistojus ir išeiti į naktį. Ir taip pat puikiai žinau,
kad jiems nė motais, kaip viskas čia gimė, kaip teatro grimerė iš
sveikai atrodančio aktorės veido padaro visiškos šizofrenikės
fizionomiją. Įteikia gėlių pažįstamiems ir ate, žiūrove, tikimės, dar
grįši.
o aš bandydama būti tokia kaip jie, žiūrėjau ir galvojau, kad švelnų
ir vos vos pamišėlišką spektaklio ritmą suardžiau šituo savo supratimu.
Bent jau savyje.
Man reikia čia būti nuolatos, žinoti visą priešistorę, žengti kartu
su spektakliu, neišmesti jo iš minčių nei ir tada, kai jis tose mintyse
nebetelpa.
O „Mistras“ išėjus iš spektaklio ir nebetilpo.
Istorinis spektaklis su pamišimo prieskoniu, po kurio dar ilgai
skambėjo viduje pačio Mistro pasakyti žodžiai „Šis gyvenimas ne tas!“
Tąsyk man labai rekėjo tų žodžių. Nuskambėjo taip subtiliai ir aštriai.
Bet – jei šis gyvenimas ne tas, tai gal ir mes gimsime kada antram gyvenimui?
Kaip kad spektakliai gimsta.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą