Niekam nerūpi gi, kad va, dabar čia stovi praradęs viską, ką
turėjai brangiausio, kad žemė slysta iš po kojų ir nebeturi, kur eiti ir
dėl ko gyventi.
Pagaliau sugrįžo. Tas jausmas, kai grįžti iš teatro ir viduje velniokiškai gera. Nesvarbu, kad per dieną niekam neužauginai sparnų, kažkaip, vienok, gera. Jauti, kad tavyje viskas dega, o įkvėpimas vaikšto neaplenkdamas nei vieno odos lopinėlio. Turbūt todėl ir esu dar čia, nes be to jausmo nežinočiau kaip gyventi.
Teatras teatre. Kartais pasijaučiu it žaidime, kurį tyliai kažkas žaidžia su manimi, turbūt ir su kitais. Bet nuo to tik man ramiau – jūs žaiskit, aš sutinku būti šio žaidimo dalyve, lygiomis teisėmis su kitais. Tik kartais sugauti Unės žvillgsnių daugiau nei sugauna kiti…
Nežinau, kodėl pasidaviau šiam žaidimui. Man išties labai rūpi Unė. Kaip žmogus, kaip aktorė, kaip istorinė persona. Dėl to aš net išraustu ir susigėstu, kai man pranašaujama, jog po mirties tik vienas žmogus mane prisimins ir mylės, kad kai manęs nebus – saulė neužtems, nes aš nesu nepamainoma. Tegul… Tik man gėda, kad iki šiol maniau visai kitaip.
Einu jau ketvirtus metus stebėti Babickaitės gyvenimo. Paryžius, suglebęs, pašautas Kaunas, neįvertinę talento lietuviai, rusiški atsakymai, o dažnai – ir klausimai, mišrus juokas, sumišęs su ašaromis, kurios dažniausiai nespėja net išbėgti iš akių, o jau reikia jas nusivalyti.
Dėl teatro – aš viską!
Unė sakė. Aš irgi sakau.
Kartais baisiai skauda, kad teatras nuo pasaulinių karų ir paryžietiškų chi chi cha cha iki šiandienos nepasikeitė niekuo. Dažnai kelia šiurpą jo ateitis, klausimas „O kas toliau?“ mane kankina kiekvieną mielą ir nemielą dieną. Kartais velniškai pavargstu. Būti teatru, juo sirgti, juo gydytis ir galvoti juo.
Bet šiandien aš tikiu, kad vieną dieną ateis teatro mesijas. Nes tikėjo Unė. O Unė – mažytė dalelė manęs. Kai verkiu, kai skauda, kai gelia ir kai myliu.
Šįvakar norėčiau, kad nešiotumėte savo krūtinėse atviras širdis. Ir nebijotumėte būti savimi. Nesvarbu, kad išjuoks, kad pasityčios ir pažemins. Būsime stprūs tik per skausmą.
O, Une, ačiū, kad ateini, kai reikia man tavęs labiausiai.
„Menas yra amžinas, o gyvenimas – tik laikinas“
Pagaliau sugrįžo. Tas jausmas, kai grįžti iš teatro ir viduje velniokiškai gera. Nesvarbu, kad per dieną niekam neužauginai sparnų, kažkaip, vienok, gera. Jauti, kad tavyje viskas dega, o įkvėpimas vaikšto neaplenkdamas nei vieno odos lopinėlio. Turbūt todėl ir esu dar čia, nes be to jausmo nežinočiau kaip gyventi.
Teatras teatre. Kartais pasijaučiu it žaidime, kurį tyliai kažkas žaidžia su manimi, turbūt ir su kitais. Bet nuo to tik man ramiau – jūs žaiskit, aš sutinku būti šio žaidimo dalyve, lygiomis teisėmis su kitais. Tik kartais sugauti Unės žvillgsnių daugiau nei sugauna kiti…
Nežinau, kodėl pasidaviau šiam žaidimui. Man išties labai rūpi Unė. Kaip žmogus, kaip aktorė, kaip istorinė persona. Dėl to aš net išraustu ir susigėstu, kai man pranašaujama, jog po mirties tik vienas žmogus mane prisimins ir mylės, kad kai manęs nebus – saulė neužtems, nes aš nesu nepamainoma. Tegul… Tik man gėda, kad iki šiol maniau visai kitaip.
Einu jau ketvirtus metus stebėti Babickaitės gyvenimo. Paryžius, suglebęs, pašautas Kaunas, neįvertinę talento lietuviai, rusiški atsakymai, o dažnai – ir klausimai, mišrus juokas, sumišęs su ašaromis, kurios dažniausiai nespėja net išbėgti iš akių, o jau reikia jas nusivalyti.
Dėl teatro – aš viską!
Unė sakė. Aš irgi sakau.
Kartais baisiai skauda, kad teatras nuo pasaulinių karų ir paryžietiškų chi chi cha cha iki šiandienos nepasikeitė niekuo. Dažnai kelia šiurpą jo ateitis, klausimas „O kas toliau?“ mane kankina kiekvieną mielą ir nemielą dieną. Kartais velniškai pavargstu. Būti teatru, juo sirgti, juo gydytis ir galvoti juo.
Bet šiandien aš tikiu, kad vieną dieną ateis teatro mesijas. Nes tikėjo Unė. O Unė – mažytė dalelė manęs. Kai verkiu, kai skauda, kai gelia ir kai myliu.
Šįvakar norėčiau, kad nešiotumėte savo krūtinėse atviras širdis. Ir nebijotumėte būti savimi. Nesvarbu, kad išjuoks, kad pasityčios ir pažemins. Būsime stprūs tik per skausmą.
O, Une, ačiū, kad ateini, kai reikia man tavęs labiausiai.
„Menas yra amžinas, o gyvenimas – tik laikinas“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą