Tu esi savęs paties teisėjas
Ir tik nuo tavęs priklauso ar išlaikysi šį egzaminą.
Po Teatro dienos atodė, kad teatro daugiau manyje būti nebegali, pažadinta spyriojausi - šiandien tik ne teatras, prašau, per daug, viskas, gal pakanka? Tai nori dar? Ne, tik ne šiandien... Bet kada, tik ne šįvakar. Ko vėl šaipaisi? Būtina pažadinti devintą ryto ir išknisti visus vakarykščius prisiminimus, taip? Po to sukrauti viską į atminties kerteles - tegul neužsimiršta niekad. Šiandien - be teatro, supratai? Ko tu vėl? Užtenka... Žinai, ką? Atsibodai, pasiduodu, eisiu ir šiandien į teatrą, ir rytoj, ir kas dieną, ir šiaip žinai ką? Kam tu grįžti? Aš gi pati pas tave ant kelių paršliauščiau....
Taip ir kalbamės visą gyvenimą ir visą laiką pasiduodanti būnu aš.
„Mergaitės, kurios bijojo Dievas“ reikėjo. Kad po jo galėčiau paskęsti savo neįprasmintose mintyse, nebebijočiau žvelgti per filosofijos prizmę ir nebebėgčiau pati nuo savęs. Reikėjo, nes mintys, kurios visą laiką mane aptikdavo pačiu netikėčiausiu metu ir aš jas būdavau priversta nugesinti, slypėjo šiame spektaklyje. Ir tada trink iš savęs netrinęs - kur padėsi žodžius, kurie įstrigo jei ne amžiams, tai bent mėnesiui ar dviems į priekį?
Riba, kuri juos abu sustabdo bent akimirkai. Ratas, kurį nubrėžia aplink save toji, kurios turėtumei nekęsti, išmaudyti bjauriuose žodžiuose, aprėkti. Žaidimas, kad vis dar turi senelius - per daug liūdna būti vienai. Žaidimai - daug žaidimų ir įvairių. Šūviai (irgi žaidimuose), bandymas savyje sutalpinti žodžius, mirtis. Galiausiai ir ratas aplink save - niekas net nebandys suprasti, nes gi kam to reikia? Ji kitokia, nes ji viena, o turbūt ji tikriausia ir normaliausia iš visų žmonių, kokius tik galima sutikti.
Tu turi grumtis pats su savimi ir paskutiniąją dieną būti pats sau teisėju, o turbūt ir nuo tavęs priklausys - rojus ar pragaras, nors nelabai jie ir skiriasi. Viskas tik tau ir viskas čia tavo. Kliūčių gali būti daug - žuvę tėvai, lakūno didi istorija, bulvės su aliejumi, paniuręs vyras, rožės, bandymas mergaitę paversti ligone. Po spektaklio ir pats jautiesi perėjęs kažkokią kliūtį - turbūt per patį save.
Čia visi svetimi, nors norisi, kad būtų bent truputį savi, tačiau gal ir geriau taip - iš kiekvieno be jokių atodūsių ir sentimentų pasiimi savąją dalį, papildydamas jau turimą duotybę.
Spektaklio it didžiuoju sekėju ir ženklu tampa lakūnas ir jo istorija. Na ir kas, kad jis negyvas - kai kurie mirę suvaidina mūmyse didesnę rolę nei gyvieji... Svarbu, jog įkvepia, duoda paskatą, parodo kryptį. Ir tik egzaminas atskleis kaip tas pamokas išmokome.
Kodėl aš turiu bijoti Dievo?
Dievas turi bijoti manęs.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą