Tu mums davei neįkainojamą pamoką - išmokei priimti kitokį nei mes. Pamilti panašu į save yra labai lengva, o štai, skirtingą, kitokį - sudėtinga, tai - gyvenimiška pamoka.
Vaikiški spektakliai iš esmės yra šilta, jauku ir stebuklinga. Viena režisierė kažkada man sakė, kad vaidinti vaikams - kur kas sunkiau nei suaugusiems, bet užtat jiems nereikia meluoti, nereikia trypčioti, nereikia maivytis, išties vaidinti vaikams - menas. Nors - dabar jau suprantu, kad ir auginti vaiką yra menas. Na, ir vaikai turbūt yra menas. O gal ir mes patys - menas....
Žiūrėti vaikišką spektaklį reikia truputį kantrybės, bet tik truputį, po to - atradimai, stebuklėliai, paprastos išmoktos pamokos, tačiau atrodo, kad jas girdi pirmąsyk, tylėjimai, šypsenos ir truputėlis ašarų. Minutę kitą ir pats pasijauti penkiamečiu, kurį šį pavasarėjantį rytą atsivedė mama į teatrą. Norisi grįžti į vaikystę, žaisti smėlio dėžėje ir suptis sūpynėse, statyti sniego bokštus, smėlio piramides... Norisi būti sentimentaliu, išmesti iš galvos visus principus, pareigas, nepasitikėjimus ir būti Žmogumi iš didžiosios Ž.
E.J. dar kartą išnyra iš užmaršties kaip režisierius, o ne kaip besąlygiškai talentingas aktorius. Rodos, vaikų kalba išmokta, suprasta, išgirsta. Savo užduotį įvykdė be priekaištų.
O bežiūrėdamas spektaklį lygini jį su „Mažuoju princu“, kuris - taip pat toks šiltas, nuoširdus, paprastas, bet kartu - toks sudėtingas ir daug ko išmokantis. Skirtas vaikams, bet savyje nešantis daug tiesų ir suaugusiems.
Uždarai teatro duris iki kito karto ir dėkoji už gautas rytines pamokas, įsitikini - būti reikia, kalbėtis reikia, augti reikia.
Ir teatro dėka - augam lig vaikai vėl.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą