Kai kas nors paklausia, kodėl ir vėl čia sugrįžau, mintyse galvoja,
kad man labai patiko spektaklis. Aš nesipriešinu. Patvirtinu mintis.
Sakau, kad labai geras ir panašiai. Nors negaliu pasakyti, ar jis man
apskritai patinka. Nebejaučiu aš jo, kaip jausmo. Man tik reikia būti
tikrai, kad jis egzistuoja, ateinu patikrinti, ar įvyko..“ (R.R.)
Ateinu patikrinti lig šiol. Kiekvieną kartą. Man tas žinojimas, kad
įvyko, kad vis dar egzistuoja, viską pastato į savo vietas ir galiu
būti rami – įvyko.
Man nereikia kiekvieną kartą išgyventi, pamatyti, aš galiu sėdėti
už sienos gurkšnodama arbatą, girdėti žmonių plojimus, ir to man pakaks.
Kadangi jau metus šis spektaklis guli teatro repertuare ir many.
Ilgai reikėjo stengtis, kad apgyvendinčiau jį savy, kad prisipratinčiau.
Jis man nuo pat pirmos premjeros buvo abejingas. Labai ilgai. Kiekvieną
kartą atsisėsdavau vis arčiau jo, kviesdavau vardu, pratinausi.. Viskas
veltui.
Atėjus šiųmečiam sezonui pajutau, kad spektaklis mane prisileidžia.
Leidžiasi laukiamas, žiūrimas, netgi šypsosi, kai jam ploju. Kad ir už
sienos.
Premjera, įvykusi prieš metus, many įsitrigo labai giliai. Ir
šiandien prisiminus tą atmosferą, orą ir viltį, kažkas viduj suskauda.
Tąsyk aplink mus visus tvyrojo tokia skaudžiai negailestinga įtampa ir
kartu – noras ir komandiškas siekis kartu padaryti dar tiek daug…
Skaudžiausia, žinoma, buvo tai, kad likus kelioms dienoms iki premjeros
Anapilin iškeliavo spektaklio scenografė. Ir tik teatro žmogus supras,
kaip skaudžiai atsiliepia kiekviena išėjusi teatro siela. Todėl tą,
premjerinį, vakarą skaudėjo. Spektaklį žiūrėjau su nuostaba ir įtarimu,
kad šis spektaklis – bus sunkus.
Prireikė metų, kad spektaklis susigulėtų manyje, o gal ir kituose.
Kad nusileidus užuolaidai, taptų ramu ir gera. Kad išmokčiau žiūrėti jį
ir matyti, ką juo norima pasakyti.
Jis dvelkia stiprybe. Savo drąsa. „Iš kur tokia drąsa, užmanymai ir
priemonės?“ klausinėjau aš ir klausinėjo manęs. Jis kalba apie
ištikimybę pačiam sau, apie pilką masę ir individą, kuris prieš ją – iki
pat galo vienas. Apie taiką su savimi ir ryžtą stoti prieš visuomenę.
Nesvarbu, kad išdarkys, garsiai išsityčios (nes mintyse jau būtų per
maža), žiūrės pro didinamąjį stiklą. Kažkiek įkvepia, kažkiek įneša
motyvacijos, o kažkiek – ir įklampina į tą nenorėjimą patikėti, kad ir
tu priklausai tai pilkai suvienodėjusiai visuomenei.
Taip noriu tikėti, kad šis spektaklis mebetaps man šaltas.
Ateisiu kas kartą patikrinti. Ar įvyko, ar egzistuoja, ar jo reikia kitiems.
Ateikit ir jūs.
Juk nuo visuomenės iki Visuomenės tik žingsnis, taip?
M.P.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą