Nesakau, kad pasiliksiu čia ilgam, bet tarp tų sparnų jaučiuosi reikalinga.
Čia vienas iš tų, kurių jau n metų nerodo, ir vienas iš tų, kuris
būna pirmas. Pirmas įsimylėtas spektaklis, pirmi eilėraščiai nespėjus
net sulaukti aplodismentų pabaigos, pirmas tas jausmas, kai išeini iš
teatro ir viduje – nepaaiškinamai rami tyla, o tik po to, kai viskas
nurimsta, supranti, kad tik ką matei spektaklį, kuris seks tave visą
gyvenimą, o galbūt tu jį seksi. Ne tiek svarbu, kuris kurį, kaip svarbu,
kad abu būsime šalia vienas kito ir abiems tik tiek užteks, kad
matytume prasmę šitaip būti toliau. Taip, man jis dar yra. Ir visada
bus. Nors ir labai skaudėjo, kai sužinojau, kad mano
spektaklio-išganytojo ant scenos daugiau nebebus (nors aš vis dar tikiu,
kad kažkada kažkaip kažkur), bet nešiojuosi jį širdy – kol kas, rodosi,
pakanka…
Daugelis jį vertino prieštaringai, o aš, kaip Los Angelo radijas,
kartojau tą patį – kad jis geras, ne, ne geras, jis nuostabus, puikus,
gaivališkas, iki pat galo tikras ir, o svarbiausia, išmokęs mane iš
sunkių gyvenimo patirčių ir kliūčių imti auksines pamokas ir būti
stipriai iki galo.
Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su jaukia režisiere Y.R., kuri po
Solneso man liko su štampuku – pati nuostabiausia režisierė. Nemoku
vertinti blogai, kitaip, prieštaringai, nes manyje ji liks tokia visada –
pati geriausia, pati nuostabiausia meistro Solneso statytoja, kuris,
kaip spektaklis, man davė milijoną kartų daugiau nei galima tikėtis
gauti iš spektaklio. Tik po šio atradimo aš supratau tikrąją teatro
prasme, nors jame gyvenau jau metus. Tiems, kas yra gavę iš teatro savo
dalelę – puikiai mane supras. Tai – gyvenimas, kuris, kaip žinot, ne
taip jau ir lengvai paaiškinamas.
Mano herojus visada liks Alina. Su savo begaline stiprybe, praradusi
viską – vyrą, namus, vaikus, vaikystės lėles. Ir čia jau nublanksta visa
riba tarp teatro ir gyvenimo, nes būti tokiai gyvenime, kai pats
pasaulis ir aplinkybės plėšo tave į gabalus – daug svarbiau nei
nuosekliai eiti klūpant ir viso šito mokytojas teatras – nuostabiausia,
kas galėjo būti. Nesakau,kad aš būčiau tokia kaip Alina – aš
nepajėgčiau… Bet nuolankiai mokausi. Kartelė man nuo šio spektaklio
pakelta labai aukštai, bet tai nereiškia, kad suklupti – nevalia, nes
stiprybė – tai, kas pakelia iš visų griovių.
Visi žiūrovai jau buvo išėję, o aš verkiau negalėdama pamiršti
sceninės tobulybės. Visi jau buvo išėję – aš kasdien stebiuosi, kaip jie
taip gali – po visko, ką čia gavo ir surado, ką išgyveno, iškart išeiti
į snieguotą gyvenimą? Nemokėjau niekada, todėl ir reikėjo tylos, ašarų,
atrasti, suprasti, išmokti. Todėl ir reikėjo ir tebereikia nešiotis
spektaklį širdyje.
Solnesas ir Hildė – Dieve, koks nuostabus duetas. Ji pasiryžusi dėl
jo padaryti viską, kad tik pilį gautų, kad tik būtų jo maža mergaitė, o
jis – užlipti ant savo paties statyto bokšto, kad įrodytų sau ir tuo
pačiu kitiems, jog jis – meistrų meistras, statytojas, sunkiai
užleidžiantis vietą kitiems, jaunesniems, o ir ne paslaptis, gal
geresniems. Juk palikti skylę kamine, dėl kurios visų, o svarbiausia,
Alinos gyvenimas griūva į ašaras – ne įrodymas, kad reikia statyti
bažnyčias žmonių širdyse, o ne gatvėse?
Mane žavi spektaklio minimalizmas. Viskame kame. Ir ta skaudulio
akimirka, kai du žmonės, dvi kėdės, liepsna – ir to pakanka, kad
išgimdytų, sukratytų, sudegntų iki pelenų.
Tai jau mano gyvenimo teatras. Pradžių pradžia. Ir kartais pajuntu,
kad dėl Solneso vis dar stoviu čia dabar, einu gatve ir sugebu šypsotis,
kai norisi verkti. Stiprybė – tai brangiausia, ką gavau iš šio
spektaklio. Be štrichų, kabučių ir dviprasmiškumo – mano gyvenimo
spektaklis.
O jie tikėjo, kad mes išgyvensim viską,
Tu – mano meistras- tuo tiki?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą