Iškeliauju. Kur? Nesakysiu!
Tik sparnais apglėbsiu…
Su kiekviena sekunde jaučiu, kad sąstingis mažėja. Nugarą nukrato gan stiprūs, bet labai jaukūs šiurpuliukai. Širdis krusteli kas kartą, kai jis į mane pasižiūri. O ką aš? Skatau laiškus, kurių kiekvienas prasideda „Mieloji“, argi galėtų būti kitaip? O paskutinis sakinys tebūna – „P.S. Myliu tave.“ Ir viskas, nieko neberekia. Nei lopšio, nei tylos, nei arbatos. Cigarečių dūmai nebeskanūs, kai turiu tave šalia.
Pianinas ir trys kėdės, mažų vaikų nutraukos, ugnelė akyse – tik tiek tereikia, kad būtų išbaigta, paveiktų, duotų paskatą gyvent. Pasternakai, kai sakei, kad Cvetajeva tavo poetė, didysis talentas, eilių lakštingala, aš patikėkau, kad tai skirta man… Ah, Rilke, mano mylimas Rilke, kodėl išėjai, išėjai, kai prie durų apsisiautę sniegu stovėjo Naujieji, o akyse degė šviesi viltis? Pakėlei sparnus ir — į Dangų. Po to sakei, kad ten taip keista, keista būti. O man atrodė – o kad visi, kurie išėjo, pasakytų bent po žodį taip, kaip tu..
Cvetajeva, pasiklydusi savy, pianino klavišų laipteliuose ir tarp dviejų ryškių žmionių. „Meilės trikampis“ – ne, gyvenimo trikampis. Pasirinkai tą, kuriuo dalintis nenorėjai, tačiau teko. Lizdas lizdas – taip ir užgęsta žmonės ir likimai, Marina…
O visgi mano didysis spektaklio atradimas – Aktorius A.K. Ir plaukus rautis, ir verkti, ir kartoti, kartoti iki ašarų, kad jo mylimoji turi talentą – žiūrėjau ir verkiau kartu.
Tamsoj trys degantys laiškai į niekur ir dangus – finalas finalas. Suskaudo kažkur giliai.
Noriu rašyti laiškus į niekur, gauti juos iš niekur ir nakčia skaitant daug šypsotis – už save ir už tave, o mielas.
Tik sparnais apglėbsiu…
Su kiekviena sekunde jaučiu, kad sąstingis mažėja. Nugarą nukrato gan stiprūs, bet labai jaukūs šiurpuliukai. Širdis krusteli kas kartą, kai jis į mane pasižiūri. O ką aš? Skatau laiškus, kurių kiekvienas prasideda „Mieloji“, argi galėtų būti kitaip? O paskutinis sakinys tebūna – „P.S. Myliu tave.“ Ir viskas, nieko neberekia. Nei lopšio, nei tylos, nei arbatos. Cigarečių dūmai nebeskanūs, kai turiu tave šalia.
Pianinas ir trys kėdės, mažų vaikų nutraukos, ugnelė akyse – tik tiek tereikia, kad būtų išbaigta, paveiktų, duotų paskatą gyvent. Pasternakai, kai sakei, kad Cvetajeva tavo poetė, didysis talentas, eilių lakštingala, aš patikėkau, kad tai skirta man… Ah, Rilke, mano mylimas Rilke, kodėl išėjai, išėjai, kai prie durų apsisiautę sniegu stovėjo Naujieji, o akyse degė šviesi viltis? Pakėlei sparnus ir — į Dangų. Po to sakei, kad ten taip keista, keista būti. O man atrodė – o kad visi, kurie išėjo, pasakytų bent po žodį taip, kaip tu..
Cvetajeva, pasiklydusi savy, pianino klavišų laipteliuose ir tarp dviejų ryškių žmionių. „Meilės trikampis“ – ne, gyvenimo trikampis. Pasirinkai tą, kuriuo dalintis nenorėjai, tačiau teko. Lizdas lizdas – taip ir užgęsta žmonės ir likimai, Marina…
O visgi mano didysis spektaklio atradimas – Aktorius A.K. Ir plaukus rautis, ir verkti, ir kartoti, kartoti iki ašarų, kad jo mylimoji turi talentą – žiūrėjau ir verkiau kartu.
Tamsoj trys degantys laiškai į niekur ir dangus – finalas finalas. Suskaudo kažkur giliai.
Noriu rašyti laiškus į niekur, gauti juos iš niekur ir nakčia skaitant daug šypsotis – už save ir už tave, o mielas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą