O tu, žinai, esi graži. Ir visas pasaulis tavo.
Pradėjau fiksuoti užrašus po kiekvieno matyto spektaklio ir tai tapo kone darbu, kuris dirbamas visą parą, be atodūsių ir pertraukų. Turbūt, kad teatro žmonės naktų neturi....
Dažnai rašyti nenoriu, nes atsiverti net ir apie spektaklį - reikia ir ryžto, ir drąsos, ir bebaimių akių, kurios žiūrėtų į tuos, kurie peiks ir girs, sakys, kad skaito ir jog rašyti reikia ir toliau. Bet rašymas tapo tarytum kažkokia savistaba - dabar žiūrėdama spektaklį seku kiekvieną savo mintį, emocijas po jo, kokie voratinkliai mezgasi galvoje ir kuo prasideda rytai - tapo ir nebemoku paleisti. Kai išgirstu „Skaičiau tavo įrašus“, pasimuistau - tai pasakęs žmogus man tampa truputį savas, prieš jį jau esu nuoga savo vidumi ir niekad niekur šito nebepaslėpsiu.
„Madagaskaras“ mane išlepino, supynė juoko kasas ir truputį sujaukė vidų.
Mano žvilgnis visada būna tiesiai tiesiai į jūrą... O tauta ar meilė - turbūt nedrįstum pasirinkti. Čia nubyra visos kaukės - pirmą kartą pamatyta jūra, ar gali prieš ją būti dviveidis? Net jei ir JIS atėjo, neišdrįstum. Po to gailėsiesi, bet kam tai rūpi? Išeisi su dviem kasom į Paryžiaus saulės nutviekstą veidą ir visos sutiktos atrodys pernelyg gražios, o visi sutikti - JIE. Nebemoki nei meluoti, nei apgauti, tik sakai viską, ką manai nusviesdamas drabužius į jūrą, o baimes - į negražiąją Paryžiaus pusę. Na ir kas, kad čia tavęs nesupras, būsi išgirstas, pamatytas, išmoksi traukti cigarą ir taisyklingai vaikščioti, visa kita - dabar ir čia neturi nei prasmės, nei reikšmės. Susikūrei savo veidą - drįsk jį ir nešioti per amžių amžius, niekas nepaklaus ar pavargai. Gal tik po kelionės į Madagaskarą....
Čia viskas svaigina, nuleidi galvą - įspūdžių tiek daug, nebetelpa.
Atrandu Tumino spektaklių bendrų bruožų ir nejučia pradedu atpažinti jo braižą. Klasika, realistiškumas, apsvaiginantys žodžiai - ar daugiau kažko reikia?
Tu ir tavo pasaulis -
Ar bus daugiau kažko tarp mūsų?
Turbūt, kad ne.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą