Paskendusi vasara

O kad man tik vasaros….

Atsikeli paryčiui ir junti, kaip tavyje vietoj kraujo kraujagyslėmis bėgioja nemigas sumišęs su teatru. Jis visur. Kiekviename pokalbyje, kiekviename kavos puodelyje (kad ir dešimtame per dieną), septynioliktame Halls ledinuke, apsitrynusiame spaudos kioske, mano pagalvėje, ryto tyloje, rankinėje, nerime, nemigoje, muzikoje. Jis laksto tavo viduje gniuždydamas normalų organizmo funkcionavimą. Jis ištraukia į save paskutinius jėgos likučius, kad atsikeltum dar labiau bejėgis nei miegoti nuėjai. Kol jo yra tiek, kiek būna pas paprastus teatro mėgėjus, tol viskas, rodosi, būna gerai, jis padeda gyventi, kartais net ir labai tiesiogine prasme. Bet. Kai jo tiek ryškiai per daug, kad galėtum išdalinti kiekvienam praeinančiam Gedimino prospektu ir vis tiek liktų pilnos kišenės ir vidus, kai, atrodo, sprogsi. Tada tik vasaros….

Aš nežinau kaip su šituo susigyvena kiti. Ypač tie, kuriems teatras – kasdieninė profesija, ir duona, ir pienas, ir kava. Gal jie turi kuo užsigerti vakarykštę dieną, gal išmoksta tiesiog būti, būti ir viskas, o gal savo aimanas sudeda į sapnus ant pagalvės, kurioje, tikiu, kaip ir pas manąją, irgi gyvena teatras. Tik puikiai žinau, kad teatras moka skaudinti, pravirkdyti, spirti iš visų jėgų taip, kad suklupti nebenorėtum niekada gyvenime ir moka taip pakelti iš duobės, įkvėpti šypsenai ir pagardinti cinamonu moką, kad dėkoji dėkoji dėkoji, jog turi savo gyvenimo kely tokį pagalbininką. Ir dabar pasigendu tų dienų, kuomet dėkojau, ėjau, nes degiau ir kito kelio mano prošvaistėj tiesiog būti negalėjo. Mano mylimas, o gal…

Kartais atrodo – viską mesti būtų dar paprasčiau. Tiesiog taip nuoširdžiai lengva ir įkvėpiančiai jauku – meti viską, ką ligšiol su savimi nešiojais, kaupei ir kuo gyvenai, ir išvažiuoji į Lhasą.
Bet ne. Gi būtina įsimylėti, pamilti, iškvėpti visą slogučio protvinkusį orą.
O tada – į kaimą. Kur niekas nemato, negirdi, nežiūri. Kur tiek daug jaukios tylos ir tiek daug vaikiško ir tik ką nupjauta žole kvepiančio triukšmo, kur susipynę tiek daug likimų ir tiek daug šeimų, tiek šuniukų be pavadėlių ir alkanų kačių prie namų durų.
„Paskendusi vasara” – kupinas sentimentų ir kaimo ilgesio. Kažkada, kai teatro galėjo būti tiek daug, kad sprogčiau, ir vis tiek, atrodė, maža, žiūrėdavau šį spektaklį ir mylėjau, kad žiūriu.
O kad tos vasaros…
Dabar.