Aš – beržas.
Lietuviškas beržas
Su plieno
Dalgiu
Ant peties.
Ir B.A. akys, kurios šitaip nuoširdžiai tramdė ašaras.
Labai ilgai tramdžiau norą nueiti į šį spektaklį. Teisinausi sau
pačiai, o iš tiesų tiesiog maniau, kad jame nerasiu nieko, kuo galėčiau
šviesiau pasitikti rytdieną.
Radau. Radau daug. Išsinešiau savo prašviesėjusią galvą į teatro
tylą, kažkoks sunkumas nukrito nuo pečių, iki šiol jaučiuosi pilna.
Pilna šviesos, artumo ir nuostabių Širvio eilių.
Iki vakar buvau įsitikinusi, kad poezijai scenoje – pernelyg trapu.
Kad čia jau neužteks vien režisieriaus stiprios rankos ir talento
vaidybai. Reikia degti poezija. Ja nenuilstamai tikėti. Mylėt, gyventi,
valgyti ir gerti vyną. Rūkyti ir miegoti. Mane pakerėjo B.A. akys! Jos
degė. Ir tos eilės, tariamos iš penkių aktorių burnų, paglamonėjusios
mane iš naujo pamaitino tikėjimu ir suvokimu, kad poezija – nuostabiai
gražu bei reikalinga. Pakerėjo. Ir nors labai stengiausi matyti
režisūrinius niuansus, kurie retkarčiais, atrodė, prašosi pašlifuojami,
ir taip bandžiau nepasiduoti mano ausis pakerėjusioms eilėms, mano
profesinė liga pasirodė bejėgė prie nuostabias P.Š. eiles, kurios
sakomos iš jomis tikinčių burnų, kaip žmogus žmogui sako meilės
prisipažinimo žodžius, užbūrė kiekvieną mano egzistencijos sekundę,
kiekvieną odos lopinėlį, kiekvieną ištryškusią ašarą…
Minimalizmas. Jis visada būna ten, kur reikia ir kur jo norisi.
Subtilus. Tikras. Nesumeluotas. Jei stengiesi žiūrovui minimalistinėmis
priemonėmis kažką pasakyti, vadinasi, stengiesi iš tikrųjų….
Mano akyse vėl pakilo režisierius C.G. Iš naujo atgijo. Kaip
režisierius. Net ir tas, kurį reikia vytis septynis ratus bėgant ant
scenos, kad galėtum įteikti gėlę, net toks, kuris uždaro blogį po miesto
aikšte ir nori žmonėms pasakyti – poezija yra ir ja reikia tikėti.
Spektaklio salę palikau šviesia galva, užplūdusiu ramumu ir viltimi,
kad tokį jausmą išsinešu ne aš viena. Po spektaklio tampi jautrus
garsams, nes velniškai pradedi mylėti jaukią tylą tarp eilėraščio
eilučių ir nebeleidi sau gyventi su kaukėmis, nes tiesiog įsimyli tikrą
žmogų….
Ateik, -
Apkabinsiu,
Į širdį priimsiu,
Papuošiu
Žvaigždėtais
Nakties auskarais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą