Helgelando karžygiai

Man sako, kad reikia būti pamišusiam, jog įsimylėt H.I. pjeses.
O aš sakau, kad reikia būti normaliam, kad jų nemylėti.

H.I. Nuostabus iki pamišimo. Nežinau ar dar kada nors pasaulyje bus dar nors vienas toks. Galiu beveik užtikrinti – ne, ne ir ne. Tobuliausias iš visų, kokius teko sutikti. Neapsakomai tvirtas, o tuo pačiu – retkarčiais toks silpnas, kad nors nepaleisk iš rankų visą amžinybę. Artimas. Nedažnai ir svetimas. Paradoksalus. Viskas, kas jo – vieni paradoksai. Kartais pagalvoju – jei ne jis, bijočiau ilgšiol gyventi paradoksais. H.I., išlik H.I. Tau netinka būti kažkuo kitu. Tu privalai būti savimi. Tau reikia. Taip, ir man. Ir jiems, juk tai žinai…
Man išties labai reikia tavęs. Taip, man reikia daugumos, nes tik taip sudaroma gyvenimiška visuma. Bet tavęs – ypatingai.

Ir tai turbūt todėl, kad turėjau gimti prieš gerus šimtą metų arba dar daugiau. Aš savy labai stipriai jaučiu potraukį paprastoms žmogiškosioms vertybėms, garbės žodžiui, kuriuo tikėdavo žymiai labiau nei krauju pasirašytu popiergaliu tiki dabar, Vikingams, kurių žygiai ir būtis – prikausto iki pamiršimo, kad egzistuoji, karietoms su žirgais, siunčiamoms telegramoms ir popieriniams laiškams. Tu, H.I., savimi pačiu atspindi mano kažkurį buvusį gyvenimą, mane pačią, mano žavingą ir kartais pernelyg stiprų potraukį seniems laikams. Tu pratęsi savimi mane. O aš savimi – truputį tave.

Kartais nebenoriu gaudyti tų žvilgsnių nuo scenos, kurie gaudo manuosius ir kai įsimaišau tarp lmta studenčiokų, ir kai atsisėdu paskutinėje eilėje tikėdamasi bent taip kitiems parodyt, kad manęs čia beveik nėra. Bet tada tik telieka „Mačiau, žiūrėjai spektaklį“, tuščias žvilgsnis į tave, H.I., kai tu spoksai nuo scenos kampo. Kai ateinu kitur, kur nebėra nei tavo, nei kitų žvilgsnių, jaučiuosi it kažko netekusi, it kažkas būtų iš manęs atimta. Gerai, viskas gerai. Ir toliau būkim laiškais, žvilgsniais ir trumpučiais pokalbiais. Man to reikia beveik kasdien. Taip įdiegta gyventi, ir taip gera gyventi, ir be viso šito – jau niekur. Ir be tavęs, H.I., niekur niekur.


Pamenu, ėjau  iš „Helgelando karžygių“, žiūrėjau aklu žvilgsniu (tuo, kai žiūri, bet ničnieko nematai) į tamsą, o galvoje jau kūrėsi eilės. Tada mane sustabdė kažkas iš kito pasaulio, beveik nelinksmu balsu pasisveikindamas ir išdraikydamas mano susikaupimą bei ramią juodumą. Ir tik H.I. moka padaryti, kad ta juoduma taip greit neišeitų, kad gyventų tavyje savaitę, dvi, kad nenorėtum į jokį spektaklį eiti, nes ta tuštuma juoda ir susikaupimas – brangu brangu iki pamišimo.

H.I. , aš šiandien ne veltui kalbu tau.
Ir tu ne veltui pjesėse kalbi apie mane…