„Turiu tik vieną gyvenimą, o ir to neturiu, kur dėti“. (R.R.)
Kai su spektakliu pradedi gyventi, atrodo, dar vienas šeimos narys papildė kuklią šeimą ir jau niekada nebemoki į jį žiūrėti kaip į svetimą, visada jį laikai savu, nors prie jo tu net ir praktiškai niekuo nesi prisidėjęs, bet širdis jau nebemoka vertinti jo atsainiai ir adekvačiai (proto net neklausei kaip visada).
Kai sutinki režisierių S.V. pribėgi pasisveikinti ir kaip nors pradėti, o po to - ir pratęsti pokalbį, nes vien žinojimas, kad jis prie viso šito yra pridėjęs ranką, neleidžia taip paprastai paimti ir nueiti.
Man teatro žmogus yra šventas. Atrodo, apšviestas jis vien nuo to, kad didžiąją savo gyvenimo dalį praleido teatre, kažkokia neįprasta aura, šiluma einanti iš lūpų ir jautrumas, apgaubęs visiškai viską. Galbūt kitiems atrodo, kad viskas blogiau, bet aš noriu tikėti, kad jie šventi ir nuo to man visuomet buvo ir yra truputį lengviau ir ramiau gyventi. Teatras dega iš akių ir todėl labai lengvai pamatoma, kuris žmogus sukurtas teatrui ir juo tiki, o kuris čia- tik pakeleivis. Aš esu už pakeleivius, bet tik tol, kol dega. Ir dėkoju už kiekvieną atvestąjį, kuris savyje ir aplinkoje tikras tikras, kad teatru reikia degti ir tas taip akivaizdžiai gražiai matosi, kad šypsaisi už kiekvieną sutiktąjį, kuris, žinai, kartu su tavimi gyvens teatre tiek, kiek gyvensis net ir tada, kai atrodys tai nebepakeliama. Tikri yra tikri. Ir jie čia bus nuolatos.
Iš tikrųjų, šis spektaklis jau kaip tikras draugas ir net norėdama negalėčiau taip imti ir išrauti, išmesti, kaip išmetami seni niekučiai, kurie kažkada kažkaip kažką mums reiškė, bet dabar jie - niekas. Kiekvienas spektaklis - kaip draugas, sesuo ar brolis, mama, kuri paglosto petį kartodama, kad sugebėsi nors ir pats savimi turbūt jau nebetiki. Tada ir prie režisieriaus prieiti pakalbėti atrodo kasdieniška ir paprasta. Kai teatro kūriniai tau kažką duoda, tie, kurie kūrė, tampa kažkuo savi. Ir nieko jau nebegali su tuo padaryti. Antraip būtum neištikimas pats sau, o visi principai taptų bereikšmiai. Turbūt todėl ir norisi eiti, išsakyti, ištylėti, išbūt kartu skaudamą akimirką.
„Altorių šešėly“ jau mokykloj buvo daug. Kaip kūrinys, atrodė, nuostabi šventenybė, kuri duoda tiek, kiek leidi sau paimti. „Ačiū, užtenka“ nedrįsti sakyti,nes gal jau kito karto, kada šitaip dosniai dalijami aukso luitai, gali ir nebūti. Po to jauties be proto sunkus, visko pilnas, persisunkęs, bet labai laimingas. Prieš miegą parašai porą eilėraščių ir - ramu patampa. Bent jau iki kito ryto.
O kaip spektaklis užklupo netikėtai, visiškai nepasiruošusią, neištiesusią delnų. Turėjau perlipti per save, paimti iš jo duodamas vertybes ir bandyti jas įsigrūsti į kišenes, kurios velniškai mažos, dar neištuštėjusios po daugybės premjerų, ilgų pokalbių naktimis ir žviilgsnių susitikimų. Tilpo. Davė daug, atėmė daug.
Visada prisiminsiu Kauno dvarą, kuriame su šiuo spektakliu gastroliavome, vyko antroji jo dalis, Vytuko mirtis, ir norisi verkti, nes viskas per daug gerai, gražu, nuostabu, ta mirtis irgi - švelni, bet sukrečianti.
Po to visi tampa antruoju tavimi. Viskas atrodo paprasta, bet kartu - kažkaip per sudėtinga. Tiki, kad padedi spektakliui gyvuoti ir vėl nebesugebi praeiti taip lyg niekur nieko pro žmones, kurie dėka repeticijų, gastrolių ir buvimo kartu, tapo artimi.
Po to - tik vynas vynas vynas. Ir minutė tylai. Už tikrus teatro žmones...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą