Rodos, to seniai reikėjo ir matyt ne veltui.
Kai vedamas smalsumo perskaitai pjesę (o po to gailies, nes šitai padaręs prarandi žiūrovo rolę spektakly), vis dažniau girdi naujai kalamų dekoracijų garsus ir nejučia brauki dienas, žinai, kad tuoj bus premjera ir niekam, kad ir kiek beklausinėtų, nesugebi paaiškinti, kodėl taip visą dieną jaudinies ir kodėl vėl eilinį kartą nemiegi ir prieš premjerą, ir ilgai ilgai po....
Gvildoma tema tampa spektaklio epicentru ir jau niekur niekur nebesugebame jos patraukti bent truputį nuošaliau. Iš šono atrodo - tarytum visi jaustųsi nedrąsiai, nes prabilo tema, kuri Lietuvoje dar beveik tabu, o gal kaip tik - pernelyg garsinama. Nuleidę galvas, suranda žvilgsniu nuo scenos tavąjį, nebeturi, kur savęs padėti, net nebegali spėlioti, kas bus toliau, nes viską jau mintinai žinai.
Čia medžioja visus, ypač - kitokius nei esame mes patys, pasmerktuosius. Medžioja - ir tiesiogine prasme, ir perkeltine, kuomet net neduodama ramiai gyventi, prasme. Kai sumedžiojamasis laidojamas, pajauti, kad mes gyvenime irgi medžiojame, ir po to laidojame, ir sakome - kaip jis galėjo išeiti iš tokio gražaus gyvenimo.... O problema yra pačiuose mumyse, o kad tai suprastume, po spektaklio reikia iki išnaktų aptarinėti, ką matėm ant scenos, po to nepalikus savęs ramybėje - daug rašyti, neleisti užmigti sau neišsiaiškinus visų spektaklio prieš ir po, paryčiais pabudus gaudyti kiekvieną mintį, kuri kilo po vakarykštės premjeros ir nuosekliai stebėti tiek save, tiek kitus aplinkui.
Spektaklis, galbūt tik man taip atrodo, moko tolerancijos, tiksliau, parodo, kas gali nutikti pasaulyje, kuriame ujami visi kažkuo ne tokie nei mes. Ir nors finale švenčiama ramybė išėjus visiems medžiojamiesiems - savyje padarau išvadą, kad šitaip gyvenime neturėtų būti.
Po spektaklio išgirdus tirštus plojimus, ateina mintis, kad tokio spektaklio šitokia tema seniai reikėjo. Reikia apie tai kalbėti, apie tai diskutuoti, gal net tuo truputį pagyventi.
Tu šiąnakt -
Medžiojamasis ar medžiojantis?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą