Kažkodėl nelinksma, nors visad tu ant bangos.
„Išvarymas“ yra ne spektaklis. Ir kai jį pavadina spektakliu, mane
kas kartą trumpam nupurto. Jis yra daugiau nei spektaklis. „Išvarymas“ –
tai reiškinys, draugas, konjako stikliukas ir šilta ranka ant peties,
kai to labiausiai reikia. Jis – petys, kai nebesulaikai ašarų, nors
stovi prieš kokius penkis šimtus žiūrovų. Jis – didžiulis arbatos
puodelis, kai viduje viskas susitingę iš šalčio, neramumo ir kažko
daugiau. Migdomieji, kai nebežinai ko imtis, kad pagaliau užmigtum.
Pliušinis žaislas, kai išeina visi ir lieki vienas. Tyla ir ramybė,
kurias taip stipriai imi vertinti po nesibaigiančio bėgimo ir ausis
nepaliekančio triukšmo. Meilė, kuri stipri tiek, kiek esame silpni mes.
Visą vasarą galėjau prastaugti iš ilgesio „Išvarymui“. Kartais
atrodydavo – atimkit atostogas, saulę, vasaros šilumą, kavą kasrytinę,
susitikimų milijoną, tik duokit man „Išvarymą“!
„Išvarymą“ būtina pamatyti kiekvienam. Nesakau, kad visiems patiks.
Bus džiugu, jei kažkas išeis anksčiau laiko, nes tai reikš, jog abejingų
nepaliko, o aš šventai tikiu,kad teatro paskirtis šiame gyvenime –
nepalikti žiūrovo kėdėje nei vieno abejingo veido.
Jį reikia patirti. Persijoti per save. Prisijaukinti it laukinę katę,
sugalvojant jai netikrą vardą, kuris ateity, visai gali būti, virs
tikru. Tai gali užtrukti velniškai ilgai. Nuo to karto, kai pirmą sykį
pamačiau „Išvarymą“ iki to laiko, kol supratau, kas jis toks per vienas,
man prireikė beveik metų.
Jis šaukte šaukiasi būti priimtas į svečius, pavaišintas arbata ir
saldainiais su karamele. Jo reikia. Jis negali būti vienas. Tiesiog.
Vienas. Ir jam reikia. Mūsų visų.
„Išvarymas“ įleidžia į tave šaknis, apsigyvena, šluotkočiais sulaužo
vidinę įtampą, apkloja jaukia ramybe, įsiskverbia į vidų. Turi su juo
valgyti, miegoti, eiti pasivaikščioti, kai galva buzgia it Vespa nuo
neperskaitytų knygų, turi kalbėti juo. Kai velniokiškai reikia kažką
pamiršti, bet nemoki, nes tai per daug apsigyvenę tavy, tari visai kaip
Benas po nakties su Egle „Grįšiu, išgersiu tiek kokakolos skardinių,
kiek niekada gyvenime negėriau, jos skoniu užglaistysiu Eglės skonį,
kauksiu…Nežinau, kaip, bet aš ją kažkaip pamiršiu“. O kai norisi žmogui
pasakyti, kad jis nėra pilkos masės dalyvis, teištari visai kaip Eglė
Benui „Benai, tu pastebėjai? Jie kitokie nei mes, mes dar nesugadinti,
dar tokie tikri, tu pastebėjai?“. Kai būna labai bloga, kartoju Eglės
žodžius „Atsiknisk tu nuo mano vargšės galvos“
Kai sakau žodžius, kuriuos jis apgyvendino many, jaučiu, kad jis
šypsosi. Šypsausi ir aš. Nes man gera, kai kitų žodžiai apsigyvena many.
„Išvarymas“ nuostabiai parodo, iki ko gali nusiristi žmogus. Ir iki
ko pakilti. Kiekvieną kartą pažadi sau „Lietuva, nepaliksiu tavęs per
amžius“ ir kiekvieną kartą skauda, nes žinai,kad Lietuvą ne tik paliksi,
bet ir joje savęs nepaliksi.
Jis padeda gyventi.
Jis moko būti.
Jis yra rekalingas.
Nes mes galime būti laimingi ir išvaryti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą